Labiau nei teismo jie bijo viešumo. O mes saugome jų „reputaciją“
Kalbame apie nuteistų įmonių ar asmenų paslėpimą bylose. Teismai ir prokurorai paslepia jau nuteistų asmenų pavadinimus ir pavardes. Ir čia kalbame vien apie baudžiamąsias bylas, t. y. tokius nusikaltimus, kuriais buvo padaryta žala valstybei, arba mums visiems: europinės paramos pasisavinimas, dokumentų klastojimas, „otkatai“ viešuosiuose pirkimuose, PVM grobstymas ir t. t. „Infolex“ skelbiama teismų praktika rodo, kad tokiose bylose žalos sumos siekia ir šimtus tūkstančių eurų.
Dažnai nusikaltusieji atsiperka baudomis, nes esą prieš tai buvę geros reputacijos. Geriausias nesenas to pavyzdys buvęs Kauno administracijos direktoriaus Viliaus Šiliausko kyšininkavimas. 260.000 Eur į kišenę įsidėjęs valdininkas atsipirko bauda. Švelniai bausdami tokius gudročius neįvertiname pasekmių, pataikaujame kyšininkams ir patys sau kasamės duobę, nes taip prasisukti visai apsimoka.
O dabar šiek tiek absurdo iš kasdienybės – kaip teismai viena ranka nuteisia už padarytus nusikaltimus, o kita ranka bando apsaugoti šių nusikaltėlių „reputaciją“. 1,2 mln. Eur viešų pinigų sukčiavimo schemoje dalyvavusi įmonė prokuratūros pirmadienio pranešime tapo UAB „T“, kartu nuteisti akcininkai žymimi inicialais. Teismų nutartyse kelių šimtų tūkstančių žalą biudžetui padariusi įmonė – UAB „Z. Y.“ O vienoje byloje valstybės paramą norėjusios pasisavinti įmonės komiškai įvardijamos kaip A, B ir C. Ir tai nėra išskirtinumas, dabar dauguma bylų nuasmeninamos būtent taip.
Taigi, ne, jūs neturite teisės žinoti, kas vagia viešus pinigus, kas konkurencinį pranašumą supranta kaip lakstymą su „otkatais“ po valdininkų kabinetus ar verslo darymą kaip dar vienos schemutės susukimą. Kas iš to išlošia? Tikrai ne sąžiningai veikiantis verslas, visuomenė ir valstybė.
VŽ pasidomėjus, kodėl teisėsaugininkai ir teismai slepia nuteistų nusikaltėlių tapatybes, neoficialiai patyliukais pasiguosta: o gi patys nuteistieji užlieja skundais. Esą įmonių pavadinimų ir pavardžių viešinimas daro žalą jų „reputacijai“, „garbei ir orumui“, kiti dar traukia BDAR kortą, kuri šiaip jau juridiniams asmenims negalioja.
Neturime bendros valstybės politikos, tad ir taip perkrauta teisinė sistema palikta viena dorotis su brangių advokatų mašina. Tad nenuostabu, kad pasirenkamas ramaus gyvenimo kelias, kad būtų galima laiką efektyviai išnaudoti tiesioginiam darbui, o ne atsirašinėjimui įžeistiems nuteistiesiems.
Pasirodo, nusikaltėliai labiau nei teisėsaugos ar teismo bijo viešumo, nes archyvai, ypač internetiniai, juk nedega. Bet argi ne puiki dabartinė terpė toliau užsiimti machinacijomis: gal nepagaus, o pagavę galbūt nenuteis, o jei ir nuteis – niekas apie tai nesužinos.
Teisėsaugai ir teismams pradėjus slėpti nuteistųjų pavadinimus ir pavardes, viešojo intereso apsaugos imasi žiniasklaida. Žurnalistai turi būdų iškasti ir paviešinti institucijų slepiamą informaciją, tačiau šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje jie neturi būti tie vieninteliai išrinktieji, kuriems tokie faktai prieinami.
Pavykus nusiasmeninti teismuose, nusikaltėliai raštus siuntinėja ir redakcijoms, grasina teismais, mat jų nusikaltimų paviešinimas kenkia „reputacijai“, „garbei bei orumui“. Nepavykus, pasitelkiamas ir BDAR argumentas. Kolegos iš „15min.lt“ su vienu tokiu interesantu ėjo iki galo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT). Ir nors jis savo nutartis taip pat nuasmenina, neseniai suformavo itin svarbią praktiką visuomenės teisei žinoti.
LAT konstatavo, kad visuomenė turi teisę rasti informaciją apie anksčiau vykusius teismo procesus ir nusikaltusius žmones. Be to, informacija apie nusikaltimą išlieka aktuali visuomenei ir gali kelti diskusijų net ir praėjus daugiau kaip 10 metų.
Viešumas atlieka svarbų nusikalstamumo prevencijos vaidmenį. Tad klausimas politikams ir įstatymų leidėjams – ko mes, kaip visuomenė, norime? Ar užtikrinti viešumą, kuris efektyviai atgraso nuo tolesnių nusikaltimų ir valstybei nieko nekainuoja; ar giname nuteistųjų „reputaciją“, suteikiame jiems erelio sparnus toliau užsiimti nesąžininga veikla, taip dar labiau apkraudami teisėsaugą ir teismus?
VŽ nuomone, savo „reputacija“ turi rūpintis patys nusikaltusieji (tiksliau, turėjo rūpintis), o ne teisėsauga, teismai ar žiniasklaida. Kodėl mes turime padėti tiems, kurie nesąžiningai gyvena kitų sąskaita? Demokratijos tikslas – turėti ne užmaskuotų nusikaltėlių, o atvirą visuomenę, kur veikti galima vienodomis sąlygomis, o už suklupimus susimokama. Taip pat ir reputacija. Lai istorinių archyvų trynimas lieka rytinių kaimynių modus operandi. Kitu atveju teks naikinti informaciją apie LDK kunigaikščio krytį nuo žirgo mūšio lauke, nes toks įvykis kenkia jo palikuonių reputacijai...
