2025-02-11 05:50

Ministerija už dyką?

Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Politikai, mėgstantys kurti naujas valdiškas instancijas, pavyzdžiui, ministerijas, arba prastai mokykloje dorojosi su aritmetikos uždaviniais, arba manipuliuoja tiesomis, arba turi nedeklaruojamų ketinimų. Bet kuriuo atveju rezultatas vienas – kuriami biudžeto lėšų švaistymo projektai. Ir visa tai – biurokratijos „mažinimo“ fone.

Premjeras Gintautas Paluckas, kalbėdamas apie naują Vyriausybės „žaisliuką“ – brandinamą regionų ministeriją, nė nemirktelėjęs aiškina, kad naujas darinys „praktiškai nieko nekainuos“. 

Kitaip tariant – naują ministeriją gausime už dyką. Ko ne stebuklas?

Visa tai jau girdėjome – 2009-ųjų pradžioje. Tuomet finansų krizės apimtoje Lietuvoje steigiant Energetikos ministeriją (EM) kone visais dievais irgi buvo prisiekinėjama, kad „nieko nekainuos“. Nuo pat idėjos kurti EM pradžios tuometis premjeras Andrius Kubilius įtikinėjo visuomenę, įstatymą dėl ministerijos įkūrimo priimant – Seimo narius, o įstatymą pasirašant – Lietuvos prezidentą, kad „jokių papildomų lėšų ir jokių papildomų valstybės etatų naujoji ministerija nereikalaus“.

Ir kad žmonėmis (bei kabinetais) pasidalins naujakuriams petį atkišusi Ūkio ministerija (ŪM). Pasidalins net ir biudžeto asignavimais.

Ir kad tų žmonių naujoje ministerijoje bus kokie 26. Taip ir buvo, tik neilgai: jau 2009 m. liepą EM gavo Vyriausybės leidimą išimties tvarka įsteigti jau visus 72 etatus.

„72 etatai leis suformuoti minimalią funkcionuojančią Energetikos ministerijos struktūrą“, – aiškino Arvydas Sekmokas, tuometis energetikos ministras, ir užsiminė, kad tai – dar ne pabaiga.

Ir tikrai – dabar šioje ministerijoje jau yra 99 darbuotojai.

Beje, kaip vėliau išaiškėjo tikroji jungtuvių aritmetika, atėmus iš ŪM tuos 72 žmones, likutis joje neatitiko atimties veiksmo rezultato: sudėjus abiejų ministerijų „galvas“, jų suma neturėjo viršyti 293, bet realybė rodė 305 etatus. Vadinasi, naujos EM steigimas padidino ir valstybės tarnautojų skaičių, ir valstybės išlaidas. 

Sukčiaujama tuomet buvo ir aiškinant visą abiejų ministerijų finansavimą. Jau nuo 2010 m. valdymo išlaidos Energetikos ministerijai, įskaitant ir darbo užmokesčio fondą, ėmė didėti. Antai 2010-aisiais algoms šioje ministerijoje dirbantiems tarnautojams skirta 3,2 mln. Lt (0,93 mln. Eur), t. y. apie 30% daugiau nei 2009 m., o 2014-aisiais – 4,8 mln. Lt (1,38 mln. Eur), t. y. apie 50% daugiau nei prieš 4 metus.

2024-ųjų biudžeto ataskaitoje rašoma, kad EM darbo užmokesčio fondas sudarė beveik 5,5 mln. Eur. Šiemet biudžete šioms reikmėms suplanuota apie 5,8 mln. Eur. Tad nuo 2009 m. darbo užmokesčio fondas EM išaugo 6–7 kartus. O, anot oficialios statistikos, vidutinis atlyginimas šalyje padidėjo 3,6 karto (iš dalies ir dėl maždaug 60% siekusios infliacijos 2009–2024 m. laikotarpiu).

Dabar į ministerijų būrį pasirengusi įsilieti regionų ministerija – jos idėją 2024 m. rugsėjį Savivaldos forume iškėlė prezidentas Gitanas Nausėda.  

Gruodį pradėjusi dirbti G. Palucko vadovaujama Vyriausybė į savo programą įrašė ir tai: „Steigsime Regionų ministeriją.“

„Verslo žinių“ podkastui „Kontekstai“ premjeras neigė, kad ši nuostata atsirado prezidento reikalavimu arba bandant jam įsiteikti.

„Sutinku su prezidento išsakytais argumentais dėl tokios ministerijos reikalingumo. Apskritai tą gerą praktiką mums parodė estai, kurie jau seniai turi Regioninių reikalų ministeriją ir yra labai patenkinti. Jie paskatino ir mus tai padaryti. Taigi, žvelgiant į priekį, yra tų gerųjų praktikų, gerųjų patirčių“, – sakė G. Paluckas.

O kokios yra patirtys, žvelgiant į pirmtakų praktiką? Nebent ta pati „taupumo“ mantra.   

Ne tik daug politikų, bet ir ne visi merai, kurie lyg ir turėtų būti labiausiai dėl šios ministerijos suinteresuoti, sutinka su jos steigimu. Dalis teigia, kad regioninių problemų ji neišspręs. Kai kurie savivaldybių vadovai teigia, kad galbūt užtektų perskirstyti tarp ministerijų pinigus ar funkcijas. Taip pat peržiūrėti ir esamas ministerijas – ar tikrai jose reikia tiek žmonių?

„Surinkus rūpesčius ir problemas, sudėliojus sprendimus, reikėtų ir atsakyti į tą klausimą, ar kylantiems iššūkiams įveikti yra reikalinga nauja ministerija, ar tiesiog reikėtų peržiūrėti funkcijas“, – tvirtino Lazdijų rajono merė Ausma Miškinienė.

Rima Urbonaitė, Mykolo Romerio universiteto lektorė, atkreipė VŽ dėmesį, kad „Energetikos ministerijos steigimas buvo tiesiog funkcijų atskyrimas nuo vienos, t. y. Ūkio ministerijos, o regionų ministerija kaip ir turėtų apimti funkcijas, dabar priklausančias kelioms ministerijoms – Vidaus reikalų, Susisiekimo, Aplinkos, gal ir Ekonomikos, dar kitų“. 
Todėl politologė gūžčioja pečiais dėl to, „o ką gi ta nauja ministerija konkrečiai veiks“.

„O dėl regionų ministerijos pagrįstumo, vykdant tik tą tikslą „labiau koordinuoti regioninę politiką“, labai abejočiau. Be to, ji tikrai kažkiek kainuos, nepaisant premjero postringavimų“, – tikino ekspertė.

Viešojo valdymo ekspertė Eglė Gaulė sako, kad reikia pirmiausia spręsti tarpusavio nebendradarbiavimo klausimą, o ne steigti naujas ministerijas, kurios tik padidins bendrą biurokratijos aparatą.

Viktorija Čmilytė-Nielsen praėjusį rudenį pavadino šį pasiūlymą parodomuoju. Pasak tuometės parlamento vadovės, vykdyti regioninę politiką bei stiprinti savivaldą galima ir nesteigiant atskiros ministerijos, o naudojanti įrankius, kurie jau egzistuoja.

„Siūlymas nustebino. Būtų gerai sužinoti, ar planuojama kurios nors ministerijos atsisakyti, nes naujos ministerijos įsteigimas, suprantama, reikalauja ir papildomų resursų, ir turi būti tikrai prasmingas“, – kalbėjo ji.

Beje, premjeras sako, kad nauja ministerija galėtų įsikurti nebūtinai sostinėje. Gana keista mintis – regionai skundžiasi, kad yra toli nuo valdžios, tad iki jos neprisibeldžia, o ministerija bus nežiniakur. Gal Raseiniuose, gal kur šalies pakraštyje.

Kad ir kaip žiūrėtum, atrodo, kad į paviršių kalasi dar vienas biudžeto lėšų švaistymo projektas, kurio nauda daugiau nei abejotina.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791