Naujos ministerijos gimimas nemokamas nebūna

Prezidentas Gitanas Nausėda pernai rugsėjį Savivaldos forume iškėlė Regionų ministerijos įsteigimo idėją.

Po mėnesio įvyko Seimo rinkimai, kurie į valdžią atvedė trijų centro kairės koaliciją. Gruodį pradėjusi dirbti Gintauto Palucko vadovaujama Vyriausybė į savo programą įrašė ir tai: „Steigsime Regionų ministeriją.“

„Verslo žinių“ podkastui „Kontekstai“ premjeras neigė, kad ši nuostata atsirado prezidento reikalavimu arba bandant jam įsiteikti.

„Sutinku su prezidento išsakytais argumentais dėl tokios ministerijos reikalingumo. Apskritai, tą gerą praktiką mums parodė estai, kurie jau seniai turi Regioninių reikalų ministeriją ir yra labai patenkinti. Jie paskatino ir mus tai padaryti. Taigi, žvelgiant į priekį yra tų gerųjų praktikų, gerųjų patirčių“, – pastebėjo G. Paluckas.

Vyriausybė planuoja iki 2026-ųjų vidurio išspręsti visus su Regionų ministerijos įsteigimu susijusius klausimus.

Dalis merų sako: „Nereikalinga ji“

Premjeras tikina, kad naujos ministerijos atsiradimas „iš esmės nesukurs papildomų administracinių sąnaudų“, nes, kaip jis teigė VŽ, tiesiog būtų perkeltos funkcijos iš kelių esamų ministerijų – Vidaus reikalų, Susisiekimo ir Aplinkos.

„Regionų ministerija bus kuriama iš dalies atidalinant Vidaus reikalų ministerijos tam tikras funkcijas, taip pat kelių kitų ministerijų funkcijas. Bet kartu su funkcijomis iš ten į Regionų ministeriją išeitų ir žmonės, kurie tas funkcijas įgyvendina, ir finansai. Tai yra bus toks ta prasme „suneštinis“ reikalas“, – teigė G. Paluckas.

Be to, premjeras sako, kad nauja ministerija galėtų įsikurti nebūtinai sostinėje.

Ne tik daug politikų, bet ir ne visi merai, kurie lyg ir turėtų būti labiausiai šia ministerija suinteresuoti, sutinka su jos steigimu. Dalis teigia, kad regioninių problemų ji neišspręs.

Visvaldas Matijošaitis, Kauno miesto meras, sakė LRT: „Nereikalinga ji. O kam jų reikia tiek daug? Tų ministerijų užtenka. Tas pačias esamas ministerijas reikėtų peržiūrėt, ar reikalinga tiek žmonių, kiek jose dirba. Aš už tai, kad viskas būtų optimizuota, valdymas supaprastintas.“

Kai kurie savivaldybių vadovai teigia, kad galbūt užtektų perskirstyti tarp ministerijų pinigus ar funkcijas.

„Surinkus rūpesčius ir problemas, sudėliojus sprendimus, reikėtų ir atsakyti į tą klausimą, ar kylantiems iššūkiams įveikti yra reikalinga nauja ministerija, ar tiesiog reikėtų peržiūrėti funkcijas“, – tvirtino Lazdijų rajono merė Ausma Miškinienė.

Darbuotojų gerokai padaugėjo

Bet ar tikrai naujosios ministerijos steigimas nieko nekainuotų? VŽ nusprendė pasitelkti pavyzdį iš praeities, iš 2009 m., kai finansų krizės apimtoje Lietuvoje valdžia ėmėsi kurti Energetikos ministeriją.

Tuometinis premjeras Andrius Kubilius tikino, kad kuriant naują ministeriją papildomų valstybės biudžeto lėšų ir etatų neprireiks: „Tai nėra kokio nors biurokratinio aparato didinimas, kaip tik priešingai – tai yra efektyvesnio biurokratinio aparato sukūrimas to paties iki šiol veikusio biurokratinio aparato vietoje, siekiant įveikti korupciją energetikoje, apginti visuomenės interesus turėti pigią ir saugią energetiką ir galų gale išjudinant tuos strateginius projektus.“

Pabrėžta, kad Energetikos ministerija bus įkurta tame pačiame pastate Vilniuje, kur reziduoja ir Ūkio ministerija, iš pastarosios į naująją būtų tiesiog automatiškai perkelta kelios dešimtys darbuotojų, naujų faktiškai nepriimta.

Atitinkamai Energetikos ministerijos finansavimas pirmaisiais veiklos metais vykdytas iš Ūkio ministerijos (vėliau tapusios Ekonomikos ir inovacijų ministerija) biudžetinių lėšų.

VŽ pavyko rasti informaciją, kad, anot pateiktųjų ataskaitų, naujos ministerijos administracijos įkūrimo ir pirmųjų veiklos etapų išlaidos 2009-aisiais sudarė beveik 8,5 mln. Lt (apie 2,46 mln. Eur), iš jų trečdalis – 62-ių darbuotojų algoms.

Tuo metu Ūkio ministerijos, kaip ir praktiškai visų kitų biudžetinių institucijų, išlaidos tais kriziniais 2009 m. buvo sumažintos gana ženkliai – daugiau kaip 75 mln. Lt (apie 21,72 mln. Eur). Iš jų 10 mln. Lt buvo „rezervuota“ Energetikos ministerijos steigimui.

Bet jau nuo 2010 m. valdymo išlaidos Energetikos ministerijai, įskaitant ir darbo užmokesčio fondą, ėmė didėti. Antai 2010-aisiais algoms šioje ministerijoje dirbantiems tarnautojams skirta 3,2 mln. Lt (0,93 mln. Eur), t. y. apie 30% daugiau nei 2009 m., o 2014-aisiais – 4,8 mln. Lt (1,38 mln. Eur), t. y. apie 50% daugiau nei prieš 4 metus.

2024-ųjų biudžeto ataskaitoje rašoma, kad Energetikos ministerijos darbo užmokesčio fondas sudarė beveik 5,5 mln. Eur.

Šiemet biudžete šioms reikmėms suplanuota apie 5,8 mln. Eur. Tad nuo 2009 m. darbo užmokesčio fondas Energetikos ministerijoje išaugo 6–7 kartus. Kai tuo tarpu, anot oficialios statistikos, vidutinis atlyginimas šalyje padidėjo 3,6 karto (iš dalies ir dėl maždaug 60% siekusios infliacijos 2009–2024 m. laikotarpiu).

Taip atsitiko ir dėl to, kad šioje ministerijoje gerokai išaugo darbuotojų skaičius – šiuo metu, anot jos internetiniame puslapyje skelbiamos administracinės informacijos, čia dirba 99 žmonės, kai 2009-aisiais buvo 62 darbuotojai.

Beje, Ūkio ministerijoje 2009-aisiais darbuotojų skaičius sumažėjo 72-iem – nuo 254 iki 182 (iš jų 62 perėjo į Energetikos ministeriją), bet dabar Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje yra 240 etatų, t. y. panašiai tiek, kiek buvo ir iki Energetikos ministerijos atskyrimo prieš 16 metų. 

Biurokratinis aparatas linkęs pūstis

„Biurokratinis aparatas turi tokią savybę – jis linkęs plėstis, pūstis, ypač kai vyksta tokios reformos, kurios nulemia naujų institucijų steigimą. Taip atsitiko ir su Energetikos ministerija – pirmais, gal antrais metais jos įsteigimas ir veikla, galima sakyti, beveik nieko nekainavo, tiek pat būtų išleista ir Ūkio ministerijai, jeigu jai būtų palikta kuruoti energetikos reikalus. Bet vėliau naujoji ministerija ėmė didėti, atitinkamai, ir gauti didesnį biudžetinį finansavimą“, – apibendrina politologė Rima Urbonaitė.

Tačiau ji atkreipė VŽ dėmesį, kad „Energetikos ministerijos steigimas buvo tiesiog funkcijų atskyrimas nuo vienos, t. y. Ūkio ministerijos, tuo metu Regionų ministerija kaip ir turėtų apimti funkcijas, dabar priklausančias kelioms ministerijoms – Vidaus reikalų, Susisiekimo, Aplinkos, gal ir Ekonomikos, dar kitų“.

Todėl politologė gūžčioja pečiais dėl to, „o ką gi ta nauja ministerija konkrečiai veiks“.

„Jeigu tai bus koordinuojanti funkcija, tai čia labiau Vyriausybės kanceliarijos ir premjero komandos darbas. Todėl bus labai įdomu pamatyti tos Regionų ministerijos funkcijų aprašą. Tikėtina, kad tai bus funkcijos iš įvairių dabartinių ministerijų. O toks perkėlimas, netgi jeigu jis bus tiesiog automatinis, tikrai nebus visiškai nieko nekainuojantis. Per eilę metų tas naujai įsteigtas „suneštinis“ biurokratinis aparatas neabejotinai pūsis ir pareikalaus vis didesnių išlaidų, kurios bus sumoje didesnės nei dabartinės išlaidos, įvairioms ministerijoms skiriamos regioninei politikai vykdyti“, – pabrėžė R. Urbonaitė.

Be to, anot jos, dėl didžiulių energetinių projektų – Ignalinos atominės jėgainės uždarymo, savos generacijos vystymo, suskystintųjų dujų terminalo statybos, elektros jungčių tiesimo ir kitų, galų gale dėl šiomis dienomis baigtos sinchronizacijos su Vakarų tinklais – Energetikos ministerijos įsteigimas 2009-aisiais „yra iš esmės pasiteisinęs“.

„Bet jau artimiausiais metais gali į politinę darbotvarkę sugrįžti klausimas dėl šios ministerijos panaikinimo, prijungiant ją prie Ekonomikos arba Susisiekimo ministerijų. O dėl Regionų ministerijos pagrįstumo, vykdant tik tą tikslą „labiau koordinuoti regioninę politiką“, labai suabejočiau. Be to, jis tikrai kažkiek kainuos, nepaisant premjero postringavimų“, – tikino ekspertė.

Problema – koordinavimo trūkumas

Viešojo valdymo ekspertė Eglė Gaulė sutiko, kad pagrindinė problema yra pats ministerijų veiklos modelis.

„Kiekviena ministerija paprastai yra izoliuota ir susitelkusi į savo sritis. Ir tarpministerinio koordinavimo trūkumas yra bendroji sisteminė problema“, – tikina ji.

E. Gaulė sako, reikia pirmiausia spręsti tarpusavio nebendradarbiavimo klausimą, o ne steigti naujas ministerijas, kurios tik padidins bendrą biurokratijos aparatą.

„Toksai fragmentiškas požiūris gesinant gaisrus čia ir dabar neves link ilgalaikių, tvarių sprendimų ir greičiausiai rezultato neturėsime tokio, kokio tikimės“, – teigia specialistė.

Buvusi vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė irgi neabejoja, kad Regionų ministerijos steigimas „valstybei kažkiek kainuos“. Bet, anot jos, vidaus reikalai yra plačiausia sritis, todėl neva „yra logikos peržiūrėti jos funkcijas“.

„Tik tada reikėtų žvelgti plačiau – apimant ne tik klausimus, susijusius su regionų politika, bet kartu paimti ir kitus dalykus, kurie susiję su valstybės tarnyba, viešuoju administravimu“, – siūlo ji.