Aukštųjų mokyklų jungimas: kuo prastesnis, tuo daugiau kaprizų

Šiuo metu bent trečia iš eilės Vyriausybė mėgina įgyvendinti aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką. Jau yra gauti pasiūlymai iš universitetų, kolegijų, savivaldybių, organizacijų. Iš pateiktų idėjų galima padaryti paprastą išvadą: kuo mažiau sugeba, tuo labiau neabejoja savo svarbumu. Taip ir kartojasi atsiųstuose raštuose ta pati frazė: „Siūloma [aukštosios mokyklos pavadinimas] vystyti kaip savarankišką, valstybinį universitetą/valstybinę kolegiją“.

Pavyzdžiui, vienas prasčiausių –Šiaulių universitetas (ŠU) – vis dar laiko save pakankamai geru, kad išliktų savarankiškas. Nors didžioji dalis į jį įstojančių studentų – vos valstybinius ir dalį mokyklinių egzaminų išlaikę abiturientai. Jeigu ŠU prisidėtų prie lyderiaujančių universitetų susitarimo palaikyti stojantiesiems minimalią 4 balų kartelę, tikėtina, kad studentų skaičius šioje aukštojoje mokykloje kristų perpus. Dabar universitetas siūlosi orientuotis į švietimą, ugdymą ir lituanistiką, o inžinerinės studijos būtų įgyvendinamos remiant miesto savivaldai. Be to, jis ketina toliau ruošti doktorantus. Ir tai yra vienintelis kelias, kurį pateikia ŠU.

Lietuvos sporto, Aleksandro Stulginskio, Klaipėdos universitetai, Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės ir kitos kolegijos bei miestų savivaldybės pasisako prieš šių aukštųjų mokyklų jungimą. Na ir kas, jos ir taip sunkiai surenka studentus, o dalies jų moksliniai tyrimai labiau taiko į pseudomokslo kategoriją. Na ir kas, kad 2020 m. į aukštąjį išsilavinimą pretenduos tik apie 16.800 abiturientų, 55% mažiau nei 2011 metais... Taigi, praktiškai dešimtmetį apie tinklo pertvarkymą galvojančios mokslininkų bendruomenės nesugalvojo nieko geriau, kaip kerpėti toliau. Lengva gaišinti Lietuvos laiką ir stabdyti jos pažangą, kai valstybė pati tai apmoka.

2015 m. apie jungimąsi prabilo Kauno technologijos (KTU) ir Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU) universitetai. Buvo kalbama apie inovatyviąją mediciną, naujų techninių įrenginių kūrimą ir kitas naudas, kurios gali atsirasti jungiant technologijas su medicina. Bet tuometinė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė taip ir nepatikėjo nauda. Universitetai idėją nustūmė į šalį ir dabar LSMU teigia, kad geriausia jam išlikti savarankiška valstybine aukštąja mokykla.

Dabar didžiausias jungimosi noras matomas tarp Vytauto Didžiojo (VDU) ir Lietuvos edukologijos (LEU) universitetų. Jie savo planą dėl tinklo pertvarkos netgi pateikė kartu. Aukštosios mokyklos tikisi susijungti per 2018 m. Kaip tik tada LEU turėtų būti iš naujo vertinamas dėl studijų kokybės. Pastarąjį kartą universitetas įvertintas neigiamai ir jam duotas 3 metų laikotarpis pasitaisyti. Tačiau šį ramų vedybų planavimą sudrumstė naujas jaunikis. Vilniaus universitetas galiausiai ryžosi ilgai lauktam žingsniui ir pasakė, kad norėtų priglausti LEU pas save. Edukologijos universitetas savo pateiktame plane to nenumatė, bet galiausiai visus jungimosi planus lems Seimo sprendimas.

Giedrius Viliūnas, švietimo ir mokslo viceministras, nurodė, kad aukštųjų mokyklų pasiūlymus įvertins speciali komisija ir savo išvadas premjerui Sauliui Skverneliui turėtų pateikti iki Velykų. Tačiau rektorių konferencijoje kalbėjęs ministras, paminėdamas terminą, pasakė ir visą aukštųjų mokyklų pertvarkos dešimtmetį apibendrinančią frazę: „Bet kaip Dievas duos“. O jei Dievas neduos, tai šiame krikščioniškame krašte ir toliau laikysime 47 aukštąsias mokyklas arba daugiau nei 16 aukštųjų mokyklų 1 mln. gyventojų.

O tuo tarpu Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Estija, Belgija ir kitos valstybės savo pavyzdžiais rodo, kaip aukštojo mokslo konsolidacija leidžia išvengti nuostolingos veiklos, didinti aukštojo mokslo kokybę, tarptautinį konkurencingumą ir spręsti demografinius iššūkius. Taip pat geriau atliepti verslo ir visuomenės poreikius, sutelkti talentus ir infrastruktūrą, išvengti dubliavimo.

Bet šioms šalims Dievas davė konsolidaciją. Jei mums neduos, dar dešimtmetį laikysime per 40 aukštųjų mokyklų, kurios atskirai vykdys dešimtis silpnų besidubliuojančių studijų programų ir į tūkstantuką geriausių pasaulio universitetų pateks tik tuo atveju, jei jų ir liks tik 1.000.