Ar yra vaistų nuo teisuoliškumo

Scena iš spektaklio „Laukinė antis“. Lauros Vancevičienės nuotr.

Ar teatras gali būti nepolitiškas? Šiandieninė sociopolitinė padėtis, kurioje atsidūrė šalis, neleidžia likti abejingam, juolab kad šiuo metu pačiu brutaliausiu būdu patiriame dalies visuomenės, tarp jos ir menininkų, apolitiškumo pasekmes. Vis dėlto viskas priklauso nuo susitarimo, ką laikysime politišku teatru.

Nebūtina sudeginti valstybinės vėliavos, kaip tai daroma Nacionaliniame Kauno dramos teatre, lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektaklyje „Lietuviškos Vėlinės“, kad scenos kūrinys būtų suvoktas kaip politinis pareiškimas. Tokiu spektaklį gali paversti jo kūrėjų apsisprendimas svarstyti visuomenei aktualius klausimus.

Netiesmukai politiškai

Režisieriaus Oskaro Koršunovo kūrybą galima laikyti tokio netiesmukai politiško teatro pavyzdžiu. O Valstybinį jaunimo teatrą, kuriame jis pristatė naujausią savo premjerą – Henriko Ibseno „Laukinę antį“, – tokio teatro arena. Apskritai Jaunimo teatras bent jau sostinės scenos meno kontekste yra tapęs klasikinių teatro kanonų citadele: dauguma šio teatro spektaklių išlaiko pagarbų santykį su literatūra, sykiu jį permąstydami, juose išryškėja aiški kūrėjų pozicija, o ją perteikti patikima aktoriams, – reto kurio teatro pastatymuose išlikusi tokia svarbi aktorinė kūryba, kurios niekaip nesinori vadinti atlikimu.