Pasitikėjimas – pamirštas Lietuvos atgimimo žodis

Nepasitikėjimo virusas ir trūkinėjančios tarpusavio jungtys naikina mus kaip tautą

Robertas Dargis, „Eikos“ valdybos pirminininkas. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

„Lietuva – drąsi šalis“ – pamenate šį šūkį, kuris prieš gerą dešimtmetį buvo sukurtas Lietuvos įvaizdžio kampanijai? Šūkis tapo netgi pajuokos objektu, o įvairiausi ekspertai nesyk kartojo, kad drąsos mums nuo to daugiau neatsirado. Drįsčiau teigti, kad jie neteisūs, nes mes LABAI DRĄSŪS, o gal tiesiog neatsakingi ir pamišę, nes kai visas pasaulis telkia jėgas ir galvoja, kaip optimizuoti ekonominį, bendruomenių ir kitą potencialą, mes kariaujame vieni su kitais ir visi prieš visus. Pasitikėjimas vienų kitais šiuo metu yra, kaip sako klasikai, „žemiau plintuso“.

O juk seniai įrodyta, kad stiprų savitarpio pasitikėjimą turinčios bendruomenės, organizacijos ir institucijos yra užprogramuotos didesnei sėkmei, yra atsparesnės nenumatytiems sukrėtimams. Pasitikėjimas ypač svarbus dabar, kai aplinka, kurioje gyvename, yra sunkiai prognozuojama. Pastarąjį dešimtmetį stebėjome aktyvesnį bendruomenių atsiradimą. Bet dabar slenkantis įtarumas kliudo burtis ir stiprėti, netgi priešingai – didina visuomenės susiskaldymą. Nepamirškime, kad turėjome nemažai pseudobendruomenių, kurios buvo sukurtos už europinius pinigus, tad tikėtina, kad dauguma jų natūraliai išnyks pasibaigus europinių pinigų srautui. Deja, bet tikrosios bendruomenės byra, ir mes tampame izoliuotų ir įsibaiminusių individų dariniu.

Tai labai naudinga šiandienos pranašams ir savo reitingais besirūpinantiems politikieriams, nes kai nelieka bendruomenės kaip vieningos visumos, didėja baimė dėl ateities ir visuomenė dairosi „stiprios rankos“, kuri viską valdytų ir visais pasirūpintų. O gal to ir siekiama?