Karai dėl vandens ir maisto: niūrios pranašystės pildosi

42 proc. zimbaviečių gyvena skurde (Jungtinių Tautų (JT) duomenys), dėl ištikusios sausros jiems gresia dar ir badas. Per liepą Namibija sunaudojo 84 proc. produktų atsargų. Sausra skaudžiai džiovino visą Pietų Afriką.   

JT ataskaita rodo, kad 2021 m. apie 2,3 mlrd. planetos žmonių kentė maisto trūkumą, bent 702 mln. badavo, 45 mln. vaikų (6,7 proc. visų Žemės vaikų) iki penkerių metų buvo išsekę dėl nepakankamo mitybos. Daugiau nei pusė kenčiančiųjų nuo bado gyvena Azijoje, trečdalis Afrikoje, likusi dalis – Lotynų Amerikoje, Karibų baseino šalyse. Ataskaitoje prognozuojama, kad iki 2030 m., net įskaičiavus globalios ekonomikos atsigavimą, badaus 8 proc. planetos žmonių.  

Ar ir kaip visa tai susiję su faktu, kad 2023-iųjų lapkritį Prancūzija išdavė tarptautinį Sirijos prezidento Basharo al-Assado suėmimo orderį dėl nusikaltimų žmoniškumui? Įprasta manyti, kad  pilietinio karo tragediją Sirijoje išprovokavo brutalaus diktatoriaus siekis pakirsti sirų demokratijos lūkesčius. Ir tai tiesa, bet ne vien tai: pradinė pilietinių neramumų priežastis buvo sausra.  

Sukilimu pasibaigęs 1,5 mln. žmonių bėgsmas į miestus  

Karo Sirijoje pradžią įprasta skaičiuoti nuo 2011-ųjų kovo 15 d. miestuose kilusių protestų, kuriuose buvo reikalaujama panaikinti nepaprastąją padėtį (galioja nuo 1963 m.), ir sieti su Arabų pavasariu. Tačiau negalime ignoruoti ir to, kad Sirijos gyventojų skaičius nuo 1950 m. augo kartais (kalbama net apie septynis), o miestus, žemės ūkį „girdančio“ vandens ištekliai mažėjo. 2011 m. savo teritorijoje grandinę dambų surentusi Turkija pasiėmė pusę iš 30 mlrd. kubinių metrų vandens iš Eufrato upės, kuri yra pagrindinis gėlo vadens šaltinis Sirijai (85 proc. jos teritorijos – dykumos ir pusdykumės). Daugybei ūkininkų su šeimomis, apie 1,5 mln. žmonių, teko keltis į miestus, šiuose radosi skurdo rajonai, įtampa augo, ir tai taip pat lėmė sirų sukilimą („saurą“), kuris peraugo į totalų karą.  

Paryžius diktatorių kaltina cheminio ginklo prieš civilius gyventojus panaudojimu 2013-ųjų vasarą. Kalbama apie zarino dujų ataką 2013 m. rugpjūčio 21 d. Rytų Gutoje netoli Damasko, per kurią, Amerikos žvalgybos duomenimis, užmušta virš tūkstančio žmonių. Pilietinis karas Sirijoje tuo metu liepsnojo jau porą metų. Viskas prasidėjo 2011-aisiais taikiais daugiausia (bet ne vien) musulmonų sunitų daugumos protestais, kuriuos žiauriai malšino Sirijos valdančiajam alavitų mažumos režimui pavaldi armija, vien per pirmą mėnesį nužudžiusi bent tūkstantį protestuotojų. Liepos 29 d. armijos dezertyrai, kad gintų protestuotojus, susibūrė į Laisvosios Sirijos armiją, labai greitai prieš B. al-Assadą pakilo ir ypač margos (taip pat tikslų už Sirijos ribų turėję radikalai iš „Islamo valstybės“ (ISIS), 2014-aisiais užgrobę 60 proc. Sirijos teritorijos) islamistų pasipriešinimo grupuotės. 

Ir užsisuko – de facto globaliu virtęs (įsikišo Iranas, JAV, kurdai, Turkija, Rusija etc.) pilietinis karas galų gale nusinešė beveik pusę milijono gyvybių (tiesą sakant, tikslių skaičių pasakyti negali niekas), bent 100 tūkst. laikomi dingusiais be žinios, 6,5 mln. iš 16,5 mln. ikikarinės Sirijos gyventojų buvo priversti palikti namus. Planeta greitai patyrė, kad karas Sirijoje nėra tik sirų bėda, – 2014 m. Europą pasiekė pabėgėlių iš Artimųjų Rytų (iš Sirijos – ne mažiau nei milijono) banga. Tais pačiais metais JAV teko burti 60 valstybių koaliciją prieš ISIS. Rusai „savo ruožtu“ 2015 m. apsirūpino karinėmis bazėmis Sirijos Hmeimime ir Tartuse.  

Maistas kaip Rusijos „tylus ginklas“   

Pasak politikos, tarptautinių santykių vyresniojo dėstytojo Olayinkos Ajalos iš Becketto universiteto Lidse, neutralumas Rusijos ir Ukrainos konflikto atžvilgiu apsimoka Afrikos šalims. Padeda išlaikyti ekonomiškai naudingus ryšius su Maskva, bet ir nenutraukti santykių su Vakarais. Afrikoje svarstoma: „Jei užtrenksime duris Rusijai ir besąlygiškai palaikysime Vakarus, po karo negalėsime pelnyti naudos iš bendradarbiavimo su ja.“ Afrika nesidėjo prie sankcijų Rusijai, nors karas žemynui kainavo ir kainuoja, – pasak analitinio centro ODI, mažina metinį Afrikos BVP 7 mlrd. dolerių, agresija kviečius Juodajame žemyne pabrangino 60 proc.  

Vašingtono Strateginių ir tarptautinių studijų centras (CSIS) maistą vadina Rusijos „tyliu ginklu“. „Tylaus ginklo“ naudojimas reikalauja valstybės monopolijos eksporto srityje, Maskva tuo aktyviai užsiima. Nuo 2023 m. rusiškų grūdų nebeeksportuoja pasauliniai pardavėjai „Cargill“, „Viterra“ (anksčiau „Glencore Agriculture“), „Louis Dreyfus“. Draudimą paskatino ir Rusijos VTB banko galvos Andrejaus Kostino pasiūlymas Putinui riboti užsienio prekiautojų (kaip esą „pasaulio grūdų tvarkos“ agentų) veikimą šalies rinkoje. Beje, VTB valdo vieną didžiausių rusiškų grūdų pardavėjų žemės ūkio kontroliuojančiąją bendrovę „Demetra“. Valstybinė televizija „Rossia 1“ 2023 m. parodė filmą „Grūdai“, kuriame kelių Rusijos sričių vadovai kaltino užsieniečius „šešėline“ rusiškų grūdų prekyba. Ir sektoriaus perėmimo kompozicija sklandžiai užsiskliaudė.  

Naudodamiesi karu Ukrainoje (žemės ūkio produkcijos gamyba joje mažėjo maždaug ketvirčiu, pavyzdžiui, grūdų eksportas 2022 m. mažėjo 22 proc., palyginti su 2021 m.), rusai augina eksportą į Afriką, Aziją, lygia greta didindami ten politinę įtaką. Maskva perka lojalumą tiekdama grūdus – nuo 2023 m. lapkričio iki 2024 m. vasario „Minselchoz“ neatlygintinai pateikė 200 tūkst. tonų kviečių šešioms skurdžiausioms Juodojo žemyno šalims: Maliui, Burkina Fasui, Zimbabvei, Eritrėjai, Somaliui, Centrinei Afrikos Respublikai (CAR).  

Ukrainos oficialusis atstovas JT Serhijus Kyslycia gegužės 5 d. kaip vieną Rusijos agresijos tikslų įvardijo produktų krizės Ukrainoje ir pasaulyje kūrimą. Kaip kitaip interpretuoti JT duomenis, kad  1,7 mlrd. planetos žmonių gresia skurdas dėl Rusijos agresijos sukeltų maisto gamybos trukdžių? Remiantis 2023 m. gegužės JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) ataskaita, 2022 m. skaičius žmonių, stokojančių produktų, pasaulyje augo iki 65 mln. 75 proc. jų (50 mln.) pateko į tokią padėtį būtent dėl rusų pradėto karo Ukrainoje.  

Epizodas, vienas iš daugelio: okupavę Ukrainos Zaporižios, Chersono, Donecko, Luhansko sričių dalis, rusai pavogė apie 400 tūkst. tonų grūdų, trečdalį atsargų regionuose. Dar vienas akcentas: Dnipropetrovsko srities administracijos vadovas Valentinas Rezničenka 2022 m. birželio 30 d. informavo, kad rusų artilerija šios srities Kryvyj Riho rajone sunaikino sandėlį su 40 tonų grūdų. Tai patvirtina Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalenos Baerbock tezę, išsakytą šiųmetėje tarptautinėje maisto konferencijoje Berlyne, kad Rusija laiko įkaitu pasaulį, kai naudoja badą kaip ginklą.  

Ukrainos uostuose 2022 m. gegužės pabaigoje buvo blokuota iki 4,5 mln. tonų grūdų, pasaulinės jų kainos išaugo daugiau nei dvigubai. Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Andrejus Rudenka tąsyk atsakė JT Maisto programos direktoriui, jog tam, kad rusai atblokuotų Ukrainos uostus, Vakarai turi atšaukti sankcijas Maskvai. Atlapaširdiškai ciniška – JT ir skurdžiausios šalys su sankcijomis niekaip nesusijusios.  

Užtat tiekti grūdus sąjungininkei – jokių problemų: 2022 m. birželio 3 d. Ukrainos atstovybė Beirute su nuoroda į finansų kompaniją „Refinitiv“ informavo apie daugiau kaip 100 tūkst. tonų vogtų ukrainietiškų grūdų pristatymą Sirijai per tris mėnesius. Pasak CNN (su nuoroda į „Maxar Technologies“ pateiktas palydovų nuotraukas), laivas du kartus per keturias savaites išplaukė iš rusų okupuoto Sevastopolio, krovinį pristatė į Latakijos uostą. Turit omeny, kad kviečių kaina tuo metu siekė apie 400 JAV dolerių už toną, Rusijos sąjungininkė Sirija gavo paramos už 40 mln. JAV dolerių. 

Maskva 2023 m. liepą pasitraukė iš anksčiau sudaryto vadinamojo grūdų sandorio (sukurto žemės ūkio produkcijai Juodąja jūra saugiai gabenti) pareiškusi, kad nevykdoma sandorio dalis, apibrėžianti rusiškų trąšų eksportą, todėl nuo liepos 20 d. ji laikys visus laivus Ukrainos uostuose, nesvarbu, su kokia vėliava plaukioja, teisėtais kariniais taikiniais. Kyjivas atsakė, kad nuo liepos 21 d. vertins visus į Rusijos Juodosios jūros uostus plaukiančius laivus kaip potencialiai gabenančius karinius krovinius „su visomis išplaukiančiomis pasekmėmis“. Rusai ėmė vėl apšaudyti Ukrainos pietus, naikinti uostų infrastruktūrą, skirtą žemės ūkio produkcijos eksportui. Sandoriui galiojant, ukrainiečiams pavyko eksportuoti apie 33 mln. tonų produktų.  

Iki Rusijos agresijos Ukraina, FAO duomenimis, buvo pasaulinė kviečių, kukurūzų, saulėgrąžų aliejaus eksporto lyderė, eksportavo žemės ūkio produkciją į pusšimtį šalių. Pasak „The Wall Street Journal“, pasaulinės saulėgrąžų aliejaus kainos 2022 m. kovo pabaigoje išaugo 44 proc., palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Birželį Ukraina geležinkeliais, keliais išvežė mažiau nei 2 mln. tonų saulėgrąžų, nors prieš karą eksportuodavo beveik 7 kartus daugiau. Rusija šiame sektoriuje irgi buvo toli gražu ne paskutinė, iš žemės ūkio produktų eksporto 2023-iaisiais pelnė virš 43 mlrd. JAV dolerių (147 mln. tonų tų metų derlius buvo antras pagal apimtį šalies istorijoje), 10 proc. visų ekporto pajamų.  

Rusijos vyriausybė 2022 m. pabaigoje patvirtino agrarinio sektoriaus vystymo strategiją iki 2030 m., pagal kurią pajamos už žemės ūkio produktų eksportą turi augti 50 proc., palyginti su 2020-aisiais: nuo 30,5 mlrd. JAV dolerių iki 47,1 mlrd. JAV dolerių. Maskva šio sektoriaus eksportą laiko „nauja nafta“, santykiuose su globaliaisiais Pietumis – „minkštąja galia“ (angl. soft power).  

„...bet koks vandens Egiptui tiekimo mažinimas yra raudona linija“  

Maisto ir ypač vandens tema, net įvertinus dabartinę karinę ir geopolitinę sumaištį, kur kas lemtingesnė, nei viešojoje erdvėje priimta laikyti. 

2021 m. Irane kaitra ilgai laikėsi ties 50 laipsnių Celsijaus ir daugiau, nuseko beveik visą šalį vandeniu maitinanti Karuno upė. Valdžia padidino vandens ėmimą iš vietos šaltinių, ir Chuzestano provincijos šalies pietvakariuose sostinė milijoninis Ahvazas tvyrant 50-ies laipsnių karščiui liko ir be vandens, ir be elektros. Provincijoje prasidėjo sukilimas, saugumo pajėgos užmušė tris demonstrantus. Vandens krizė Irane neasiejama nuo energetikos – tarptautinių sankcijų, neūkiškumo kamuojami abu sektoriai dirba nestabiliai šalies teritorijos virsmo dykuma aplinkybėmis. Pasak Irano tyrėjo Hani Halilo, šis procesas 2022-aisiais apėmė virš 20 proc. Irano teritorijos, dykumėjimas grėsė 18-ai provincijų. Tais metais problemos dėl vandens stokos palietė apie 30 mln. iraniečių, trečdalį šalies gyventojų. 

2022 m. vanduo temdė ir taip sudėtingus Irano ir Turkijos santykius. Tuometis Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Hosseinas Amiras-Abdollahianas parlamente gegužės 10-ąją kritikavo Ankarą dėl užtvankų rentimo, nes jos kelsiančios vandens trūkumą Irane ir Irake. Pasak turkų tyrėjo, politologo Arifo Keskino, vandens klausimai lemia daugelį Teherano ir Ankaros konfliktų, pavyzdžiui, atsakydamas į Turkijos vandens politiką Iranas skatina afganų pabėgėlių emigraciją per savo teritoriją į Turkiją.  

Siekdama modernizuoti pramonę ir tapti elektros gamybos lydere Afrikoje, Etiopija 2021 m. baigė ręsti ir birželį užpildė vandeniu milžinišką užtvanką-hidroelektrinę GERD („Atgimimas“) prie Mėlynojo Nilo, didžiausio dešiniojo Nilo intako. Ir dėl to įsivėlė į aršų ginčą su Egiptu iki karinio konflikto grėsmės po to, kai kaimynei nepavyko įtikinti etiopų sudaryti teisinio susitarimo dėl užtvankos užpildymo vandeniu proceso reguliavimo ir darbo sausringais metais. Egiptas ne kartą skelbė grėsmingų pareiškimų dėl Etiopijos, šiai jie įspūdžio nedarė: GERD aprūpinta galingomis oro gynybos sistemomis, ją supa kariniai įtvirtinimai. 

2021 m. liepos 8 d. tuometis Egipto užsienio reikalų ministras Samehas Shoukry JT Saugumo Tarybos posėdyje pavadino „Atgimimą“ egzistencine grėsme, Tunisas parengė projektą rezoliucijos, kuria JT Saugumo Taryba oficialiai pareikštų paramą susitarimui reguliuoti Nilo vandens srautus. Egipto prezidentas Abdelis Fattahas el-Sisi pareiškė, kad bet koks vandens Egiptui tiekimo mažinimas yra raudona linija: „Prieš tai, kai kas nors nutiks su Egiptu, turės pasireikšti armija...“ Etiopijos pasroviui „praleidžiamo“ vandens kiekis mažėja, Egipte baiminamasi, kad tai skurdins milijonus jo valstiečių, galų gale taps socialinės ir politinės katastrofos priežastimi pagal analogiją su sirų „saura“ 2011-aisiais. Nilas užtikrina virš 90 proc. Egipte suvartojamo vandens.  

„The Wall Street Journal“ rugpjūtį informavo apie A. Fattaho el-Sisi susitikimą su JAV Centrinės žvalgybos agentūros direktoriumi Williamu J. Burnsu, kuriame atmetė pastarojo siūlymą laikinai prisiimti Gazos sektoriaus (po hipotetinio „Hamas“ islamistų sunaikinimo) valdymą, kol ten įsitvirtins Palestinos nacionalinė administracija.  

Viena vertus, prezidentas negali ignoruoti propalestiniškų nuotaikų tarp 106 mln. savo šalies piliečių, nes toks žingsnis būtų interpretuotas kaip parama Izraeliui. Bet negalima ignoruoti argumento, kad su ekonomikos krize, kurią stiprina grūdų, duonos stygius dėl karo Ukrainoje, besigalynėjančiam Egiptui iki sukilimo gal tetrūksta žiežirbos: vasarą per legalią propalestinišką demonstraciją Kairo Tahriro aikštėje minios skandavo Arabų pavasario šūkius. Ar bereikia sakyti, kad ir taip toliau.  

Išteklių mažėjimas lems pasaulio tvarkos pokyčius jau po 20–30 metų 

Maždaug 10 tūkst. metų prieš Kristų planetoje gyveno beveik 5 mln. žmonių, naujos eros pradžioje mūsų veikiausiai buvo 200 mln., pramonės revoliuciją XVIII a. antrojoje pusėje pasitiko apie 750 mln. XVIII–XIX a. sandūroje žemiečių skaičius peržengė milijardą, ir dinamika pagreitėjo, gal net lemtingai. Kiekvienam naujam milijardui prireikė vis mažiau laiko: 1925 m. įveikta dviejų 2 mlrd. riba, po 30 metų – 3 mlrd.  

2022 m. lapkričio 15 d. (taip mano JT) žmonių padermė peržengė 8 mlrd. Pagal JT 2022 m. prognozę žemiečių daugės visą šį amžių, iki pabaigos jų skaičius gali pasiekti 12,4 mlrd. Didžiausią indėlį į šią dinamiką įneš šalys piečiau Sacharos.  

Iš kitos pusės, demografinė situacija planetoje labai netolygi – vaikų mirtingumas tropinės Afrikos valstybėse 14 kartų didesnis nei Europoje, Šiaurės Amerikoje. JT užsakymu atliktas žmogaus poveikio gamtai įvertinimas nurodo, kad žmonija per pastaruosius 50 metų keitė Žemės ekosistemas greičiau nei bet kada. Augantis maisto, vandens, kuro etc. poreikis, užterštumas kelia abejonių dėl planetos gebėjimo aprūpinti būsimas kartas.  

Ekspertai dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje perspėjo: 

Žemės gyventojų skaičiaus augimas gresia badu, ekologinėmis, politinėmis katastrofomis.

 2017-aisiais virš 15 tūkst. planetos mokslininkų iš 184 valstybių pasirašė „perspėjimą žmonijai“, kurio leitmotyvas – greitas žmonių skaičiaus augimas lemia reikšmingą dalį šiuolaikinių problemų. Praėjus porai metų, 11 tūkst. mokslininkų iš 153-ijų šalių perspėjimą pakartojo ir paragino stabilizuoti bei, pageidautina, mažinti pasaulio gyventojų skaičių.   

25 proc. planetos miestų jau patiria reguliarų geriamo vandens trūkumą. 2021 m. spalio 5 d. paskelbtame JT Pasaulinės meteorologijos organizacijos (PMO) pranešime prognozuojama, kad žmonių, turinčių ribotą priėjimą prie vandens, skaičiaus iki 2050 m. dėl globalios klimato kaitos sieks virš 5 mlrd. Nuo 2000 m. iki pranešimo dienos su sausra susijusių stichinių nelaimių skaičius Žemėje augo 29 proc. 2017-aisiais dėl sausros Jemene, Pietų Sudane, Somalyje, kai kuriose Nigerijos dalyse grėsmė kilo 20 mln. žmonių – JT nelaimę pavadino prasčiausia humanitarine krize po Antrojo pasaulinio karo. Ir taip toliau.  

2022 m. „The Global Risks Reports“ pranešime nurodoma, kad gėlo vandens išteklių mažėjimas lems pasaulio tvarkos pokyčius jau po 20–30 metų ir palies visas žmogaus gyvenimo ir veiklos sritis. Pavyzdžiui, perteklinį vartojimą – Huanghė (ji ir Geltonoji upė) Kinijoje ar Kolorado upė JAV vandenyno nepasiekia, abiejų vanduo „pakeliui“ pasiimamas ūkininkų, pramonės įmonių, namų ūkių poreikiams.  

Aralo jūra Vidurinėje Azijoje, Urmijos ežeras Irane beveik dingo nuo Žemės paviršiaus, nes žmogus sunaudoja juos maitinančių upių vandenį. Vašintono pasaulio išteklių insituto (WRI) 2023 m. vertinimu, iki 2050 m. vandens deficitas gali kainuoti žmonijai 70 trln. JAV dolerių (31 proc. pasaulinio BVP). Jo trūkumas vis dažniau interpretuojamas kaip sisteminė krizė. Dilginančiai konkretūs Pasaulio banko specialistai, 2019-ųjų gruodį socialiniame tinkle „X“ (buvęs „Twitter) parašė, kad ateities karai dėl vandens kils ten, kur upės teka pro tankiai apgyventas vietoves, – prie Gango, Nilo, Indo, Tigro, Eufrato, Kolorado etc.  

Karas dėl resursų nebėra tik frazė, o ir nieko naujo – mokslininkai suskaičiavo, kad dėl vandens per žmonijos istoriją kariauta 1300 kartų. Tiesa, dabartinė painiava gali būti kategoriškai nenuspėjamų sukrėtimų šauklys. Ar net drastiška repeticija