Iš kelio išklydusi Europa

Publikuota: 2015-11-10
Francois Lenoiro („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.
Francois Lenoiro („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.
 

Europos atsakas į jai tenkančius strateginius iššūkius – Rusijos agresija Ukrainoje, pabėgėliai, bėgantys nuo smurto Vidurio Rytuose, chaosas Šiaurės Afrikoje – sudaro įspūdį, kad jos lyderiai neturi jokio žalio supratimo, ką daryti. O gali būti, kad net nežino, – tikrovę reikia pripažinti, o ne nuo jos nusigręžti.

Paprasčiau tariant, buksuojanti Europos Sąjungos ekonomika lemia jos atsaką į išorės iššūkius. Vidaus krizė ES vadovams paliko gana mažai galimybių manevruoti. Laimei, Europa, jei tik sutelks išmintį ir politinę valią, turi reikiamų priemonių įveikti ją kamuojančią krizę.

ES problemų ištakos glūdi jos atsake į 2008-ųjų pasaulio finansų krizę: net dvejus metus ekonomiką bandyta gelbėti didžiulėmis fiskalinėmis skatinamosiomis priemonėmis. Augimui tai menkai tepadėjo, tačiau valstybėms užkrovė gniuždančią finansinę naštą. Po septynerių metų ES bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui nėra didesnis nei prieš krizę. Tuo tarpu vidutinė valstybės skola šoktelėjo iki 87% BVP, nepalikdama erdvės lankstiems politiniams sprendimams ar naujovėms.

Žvelgiant atgal, dabar atrodo visai akivaizdu, ką tada reikėjo daryti. Graikija, įgyvendinusi didžiausias fiskalines skatinamąsias priemones, patyrė ir didžiausią žalą. Jos ūkio nuosmukis tebesitęsia, o tokios šalys kaip Latvija, Lietuva ar Estija, kurios iš pat pradžių mažino biudžeto išlaidas ir naikino suvaržymus verslui, dabar džiaugiasi dideliu augimu.

Be to, lėtas sprendimų priėmimas Europos Sąjungos įstaigose dar labiau apsunkino Graikijos padėtį. Ekonomikos politikoje greitas, tegul ir ne visai teisingas sprendimas dažnai geriau nei neveiklumas. Vietoje to, kad Graikijos krizę spręstų iš karto, ES lyderiai leidosi į ilgas diskusijas ir ištisus penkerius metus siūlė tik laikinąsias priemones. O Graikija šlubavo pavymui, taip ir nesiimdama ryžtingų sprendimų, kurie būtų grąžinę pasitikėjimą.

Susitelkusi į makroekonominės padėties stabilizavimą, ES nesiėmė priemonių augimui grąžinti: neišlaisvino rinkų, neapkarpė išlaidų (vietoj didinamų mokesčių), o svarbiausia – nepasitelkė savo svarbiausio arkliuko – tolesnio bendrosios Europos rinkos kūrimo.

Nedaug kas pasikeitė nuo to laiko, kai beveik prieš dešimtmetį italų ekonomistai Alberto Alesina ir Francesco Giavazzi paskelbė: „Be rimtų, išsamių ir visapusiškų reformų Europos neišvengiamai laukia tiek ekonominis, tiek politinis nuosmukis.“ Jie įspėjo, kad „be esminių pokyčių Europos dalis [pasaulio ekonomikoje] bus gerokai mažesnė nei šiandien bei, kas galbūt dar svarbiau, smarkiai sumažės ir jos politinė įtaka“.

Ir iš tiesų 2012 metų Pasaulio banko ataskaitoje apie Europos augimą padėtis įvertinta štai taip: „Senstančius europiečius iš jų pozicijų stumia naujoves kuriantys amerikiečiai ir našiai dirbantys azijiečiai.“

Pagrindiniai tokios prastos Europos padėties kaltininkai gerai žinomi: dideli mokesčiai, per daug teisinio reguliavimo, kuris dar ir nėra veiksmingas, vis dar daug kur neveikianti bendroji rinka, o taip pat didžiulės viešosios išlaidos. Viena priežasčių, kodėl Europos šalių vyriausybės išleidžia tiek daug, – tai perdėta socialinė apsauga. Kaip pastebėjo Pasaulio bankas, „Vakarų Europos vyriausybės išleidžia maždaug 10% BVP daugiau nei Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ar Japonija. Kone visą skirtumą – 9% BVP – sudaro išlaidos socialinei apsaugai.“

Kad vyriausybės galėtų ir toliau sau leisti tokias išlaidas, būtinos didesnės pajamos. Kadangi sudėtinga veiksmingai apmokestinti kapitalą, Europa nustatė lupikiškus darbo mokesčius. Visame žemyne, ypač pietinėje Europoje, mokesčiai ir griežtas darbo rinkos reguliavimas dar labiau padidino nedarbo lygį, kuris pasiekė 11%, ir atgrasė europiečius investuoti į savęs lavinimą. Natūralūs to padariniai – per mažai darbo vietų, per mažai investicijų į švietimą, per mažai inovacijų ir pernelyg lėtai augantis darbo našumas.

Labiausiai į akis krinta Europos atsilikimas naujausių technologijų ir inovacijų srityse. Kad ir kaip žiūrėsime, didžioji Europos dalis atrodo apverktinai. Šanchajaus sąrašo ir „Times Higher Education“ universitetų reitingo duomenimis, iš penkiasdešimties geriausių pasaulio universitetų maždaug trisdešimt yra amerikiečių, šeši ar septyni britų ir tik keletas iš žemyninės Europos. Koks pustuzinis Šiaurės Europos šalių gali konkuruoti su JAV pagal mokslui ir inovacijoms skiriamas lėšas, tačiau pietinė bei rytinė Europa smarkiai atsilieka.

Nors maždaug 70% ES bendrojo vidaus produkto sudaro paslaugos, ji dar tik rengiasi sukurti bendrąją rinką verslo paslaugoms ir skaitmeninei prekybai, dėl kurios klesti JAV ekonomika. 2006 metais Europos Komisija paskelbė Direktyvą dėl keitimosi paslaugomis liberalizavimo, tačiau pagrindinės šalys, ypač Vokietija, atsisakė ją įgyvendinti. Bendros paslaugų ir skaitmeninių produktų rinkos nebuvimas kliudo šiuolaikinės ekonomikos raidai Europoje. Todėl joks atsitiktinumas, kad pažangiųjų technologijų pasaulyje viešpatauja amerikiečių „Apple“, „Amazon“ ir „Google“.

Europos bėdos tikrai nėra neįveikiamos ar neišvengiamos, lygiai kaip per didelės socialinės išmokos nėra jokia europietiškos tapatybės dalis. Kai kurios rimtai nusiteikusios Europos šalių vyriausybės, tokios kaip Airijos ar Lenkijos, šią padėtį sėkmingai ištaisė. Likusioji Europos dalis turėtų ne tik jomis sekti, bet ir mažinti pajamų ir darbo užmokesčio fondo mokesčius, įteisinti lankstesnius darbo santykius.

Pagrindinės ekonomikos reformos paprastai įgyvendinamos tik po sunkių krizių, kaip tai nutiko Britanijoje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, Suomijoje ir Švedijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje arba Rytų Europoje po komunizmo žlugimo 1989-aisiais. Europos Sąjunga praleido galimybę, kurią suteikė 2008-ųjų pasaulio finansų krizė ir po jos sekusi euro krizė. Europos politikai nesiryžo sudėtingiems pokyčiams, kurie būtų padėję pamatus tvariam ekonomikos augimui, o vietoj to užkrovė ekonomikai papildomą naštą dar didesnėmis išlaidomis.

ES ir toliau kapstysis vietoje, kol nepripažins savo klaidų ir nepradės jos ekonomikai būtinų reformų. Tik grąžinę žemyną į augimo kelią, Europos lyderiai sugebės tinkamai išspręsti jiems tenkančius išorės iššūkius.

Andersas Aslundas yra Atlanto tarybos Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m. www.project-syndicate.org

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau