Plėtra užspausta valstybės glėbyje
Keletas pavyzdžių. Lietuvoje dirbtinai stabdomas įmonių konsolidavimas. Idėja atrodytų kilni – kad įmonė neužimtų dominuojamos rinkoje pozicijos. Viskas būtų gerai, tačiau tos pačios taisyklės galioja tiek įmonėms, kurios teikia paslaugas vietos gyventojams, tiek bendrovėms, kurioms tenka konkuruoti pasaulio rinkoje. Kas Lietuvos mastu yra stambus verslas, pasaulio mastu – nykštukinis. Panašius produktus gaminantys konkurentai iš didesnių šalių de facto turi masto ekonomijos pranašumą. Akivaizdu, kad jeigu įmonė didžiąją dalį savo produkcijos eksportuoja, o jos produkcija turi daugybę pakaitalų – jai apskritai neprotinga taikyti ribojimus dėl dydžio.
Nustatydami saugiklius politikai dažnai dangstosi ES direktyvomis, tačiau nutylima, kad ES direktyvos dažnai leidžia pasirinkti reguliavimo „stiprumo“ laipsnį. Lietuva, kaip drąsi šalis, pasirenka didžiausius apribojimus, o rekomendacijas įgyvendina kaip įsakymą. Vėliau nuogąstaujama, kad Lenkijoje smulkusis verslas klesti, o Lietuvoje – šlubuoja, kad gretimose šalyse viskas pigiau. Perdėtas reguliavimas visada daug kainuoja. Aplinkosaugos reikalavimai Lietuvoje yra vieni griežčiausių ES ir mes lengvai atsisakome pereinamųjų laikotarpių, kuriais pasinaudoja kitos šalys. Atrodytų, kad politikų galvoje giliai įsirėžė sovietmečio principas įgyvendinti penkerių metų planą per trejus metus. Pavyzdžiui, jeigu ūkininkas norėtų pakeisti specializaciją, jam tektų pereiti kryžiaus kelius iš naujo surenkant aplinkosaugos dokumentus, o daugelio ES senbuvių šalyse mažesniems ūkiams tokio reikalavimo nėra. Paramos skirstymas atliekamas atsižvelgiant į ūkininkų pateiktas vizijas, o ne į įdirbį. Drąsu. Tik po tokių grožio konkursų žadėtų darbo vietų nėra sukuriama, o įmones ištinka bankrotas. Pabandykite tokią aferą įsukti Šveicarijoje. O kur dar didžioji dalis naujausių reguliavimų bankų srityje – būsto direktyva, bazinė sąskaita, laidavimo apribojimas. Tai tiesiog užprogramuoja didesnius įkainius vartotojams.
Nesu beatodairiška laisvosios rinkos principų gerbėja. Tikiu, kad protingas valstybės ūkio reguliavimas yra įmanomas ir būtinas – kol jis veikia kaip saugiklis, o ne kaip „smaugiklis“. Kai reguliavimo našta neleidžia vystytis mažiems ir uždeda apynasrį dideliems, verslas palieka šalį. Stengiamės grąžinti emigrantus, kurių netekome per pastarąjį dešimtmetį, kartu išstumiame verslą ir stebimės, kad nepavyksta? Nusileiskime ant žemės – ir nepavyks. Kaip ir nepavyks pritraukti naujų kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio, kol migracijos politika ir leidimai užsieniečiams dirbti Lietuvoje stringa reguliuotojo gniaužtuose.
Sakoma, Lietuva – Europos širdis. O širdis turi plakti ritmiškai, tačiau skubotai priimti sprendimai, ribojantys verslo plėtrą, veda prie tachikardijos. Atsargiai, širdis gali ir nebepavežti.
