Diena su „Limarko“ vadovu: globalaus laivybos klubo žaidėjai

„Limarko“ laivai krovinius gabena toli nuo Lietuvos, tačiau simboliška, jog Klaipėdos biure dirbantys darbuotojai kasdien pro langus stebi į uostą įplaukiančius ar iš jo išplaukiančius laivus.

Aštuonių aukštų bendrovės administracinis pastatas įsikūręs netoli Kuršių Marių besidriekiančioje Naujojo Uosto gatvėje. Apie 2.500 kv. m ploto pastatas yra bendrovės nuosavybė, tačiau apie trečdalis jo patalpų nuomojamos kitoms įmonėms, nes per 200 darbuotojų turinčiai „Limarko“ tiek daug ploto nereikia.

Tą rytą, kai susitinkame su p. Lygnugariu, Klaipėdą apgaubęs tirštas rūkas, tad gerdami rytinę kavą aštuntajame pastato aukšte pasigrožėti uosto vaizdais negalime. Tačiau aplink išdėlioti laivų modeliai, kuriuos, beje, kuria į pensiją išėjęs įmonėje ilgus metus dirbęs kapitonas, ir įvairios jūrinės tematikos interjero detalės neleidžia užmiršti, jog esame su laivyba susijusios kompanijos biure.

Dviejų dešimtmečių istorija

Iki 10 val. suplanuoto pirmojo šio ryto susirinkimo dar turime šiek tiek laiko peržvelgti p. Lygnugario karjeros kelią ir įmonės istoriją.

Pažintį su jūriniu pasauliu p. Lygnugaris pradėjo Sankt Peterburgo valstybiniame jūrų universitete, kurį baigęs pradėjo dirbti šturmanu tuometinėje „Lietuvos jūrų laivininkystėje“ (LJL). Jūrose praplaukiojęs kiek daugiau nei dvejus metus jis grįžo į Sankt Peterburgą papildomai studijuoti vokiečių kalbos, o po studijų pratęsė darbą LJL užsienio reikalų skyriuje.

„Lietuva buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę, buvome įdomūs įvairioms užsienio kompanijoms. Nuolat atvažiuodavo jų atstovai, buvo įvairiausių pasiūlymų. Dirbdamas LJL užmezgiau daug kontaktų, ir atsirado daugiau drąsos pradėti nuosavą verslą. Tai buvo metai, kai buvo galima imtis bet ko, nes ką bedarytum – viskas buvo nauja“, – prisimena pašnekovas.

1993 m. p. Lygnugaris kartu su partneriais ėmėsi privataus laivybos verslo ir įkūrė UAB „Limarko“ – vieną pirmųjų šalyje bendrovių, orientuotų į jūrinių paslaugų teikimą.

„Buvome išeiviai iš laivininkystės, jūriniai žmonės, todėl jau tada turėjome viziją, jog bendrovė bus susieta su laivyba. Pirmąjį laivą – nediduką motorlaivį „Aidas“ – išsinuomojome 1994 m. ir jau tada sėkmingai plaukiojome po tarptautinius vandenis, gabenome krovinius net iki Šiaurės Afrikos, Vidurinės Azijos šalių. Po trejų metų įsigijome pirmąjį nuosavą motorlaivį „Sonata“, – prisiminimais dalijasi p. Lygnugaris.

Dar po šešerių metų „Limarko“ kartu su finansiniu investuotoju UAB „VB Rizikos kapitalo valdymas“ dalyvavo AB „Klaipėdos transporto laivynas“ privatizacijos procese ir įsigijo 80,22% akcijų paketą. Taip gimė pirmoji dukterinė įmonė – AB „Limarko laivininkystės kompanija“ (LLK). Vėliau įsteigtos kitos grupės įmonės: „Limarko jūrų agentūra“, „Baltkonta“ ir Minske veikianti „LimBela Logistics“.

Su Lietuvos vėliava

Šiuo metu „Limarko“ grupę sudaro penkios bendrovės, užsiimančios logistikos, krovinių ekspedijavimo, sandėliavimo, laivų agentavimo, negabaričių ir sunkiasvorių krovinių transportavimo bei laivybos veiklomis. Didžiausia ir labiausiai specifine lieka LLK, kuri 100% dirba eksportui. Šeši LLK laivai – 4 refrižeratoriai ir 2 konteinervežiai – krovinius gabena po visą pasaulį. Visi laivai plaukia su Lietuvos vėliava, o dauguma įmonėje dirbančių jūrininkų yra Lietuvos piliečiai.

Kiekvieno laivo įgulą sudaro 18 žmonių, kurie jūroje praleidžia nuo 4 iki 6 mėnesių.

Tądien, kai lankomės „Limarko“, kaip tik numatytas susirinkimas su naujos įgulos, kuri už kelių dienų į Kanarų salų uostą Las Palmas skris pakeisti jūroje darbą baigusių jūrininkų, nariais. Įgulų keitimas vyksta įvairiausiuose pasaulio uostuose, priklausomai nuo jūrinės prekybos maršrutų.

Susirinkimo su naujos įgulos nariais temų spektras įvairus: nuo naujo reiso maršruto, apsaugos nuo piratų priemonių iki keturių-penkių aukštų namui prilygstančio laivo variklių skyriaus priežiūros.

Ponas Lygnugaris jau po susirinkimo prisipažįsta, jog jame aptariami įvairūs techniniai klausimai mažai susiję su jo atliekamu kasdieniu darbu.

„Mano darbas daugiau susijęs su informacijos srautų analize. Kasdien gaunu informacinį paketą iš įvairių pasaulio taškų apie situaciją rinkose, frachtų dydžius, laivų uždarbį, krovinių srautus, kurį reikia peržiūrėti. Nes tik nuolat stebint rinką, analizuojant vienas ar kitas tendencijas galima formuoti veiklos strategiją“, – nurodo pašnekovas, po susirinkimo kviesdamas pasivaikščioti po biurą.

Skirtinguose aukštuose įsikūrusias grupės įmones „Limarko“ vadovas apeina kasdien. Anot jo, tiesioginis bendravimas su darbuotojais leidžia pajusti darbe tvyrančią atmosferą, sužinoti aktualijas.

Aplink pasaulį

Bevaikščiodami po biurą stabtelime prie pasaulio žemėlapio, kuriame smeigtukais sužymėtos visų šešių „Limarko“ laivų dabartinės buvimo vietos: nuo Pietų Amerikos pakrančių iki Tolimosios Azijos.

Laivai išties plaukioja po visą pasaulį ir gabena pačius įvairiausius krovinius: nuo šaldyto tuno, bananų iki lengvųjų automobilių. Neretas atvejis, jog beveik pusmetį dirbdami jūroje ir plukdydami krovinius iš vieno žemyno į kitą, jūrininkai išties apiplaukia aplink pasaulį.

Anot p. Lygnugario, laivus stengiamasi įdarbinti pagal ilgalaikes pusės, metų ar dvejų metų sutartis. Bendrovės klientai yra įvairios pasaulinės prekybinės ar globalios laivybos kompanijos.

Pavyzdžiui, 1.100 TEU talpos konteinervežis „Tokata“ jau septynerius metus pagal vis atnaujinamą ilgalaikę sutartį dirba Šveicarijos laivybos kompanijai MSC Viduržemio jūroje. Kitas universalus sausakrūvis laivas „America Feeder“ transportuoja konteinerius Karibų jūros baseine ir plaukioja tarp Pietų Amerikos šiaurinės pakrantės uostų. Laivo įdarbinimo sutartis pasirašyta su viena stambia JAV kompanija.

Laivai refrižeratoriai yra įdarbinti Hamburge veikiančiame laivų susivienijime „Alpha Reefer Transport“ (A*R*T), kuris šiuo metu vienija per 40 laivų ir tarptautinėje šaldytų krovinių pervežimo rinkoje yra antras pasaulyje. LLK nuosavybės teise valdo 20% jo akcijų.

„Limarko“ vadovas pastebi, jog laivybos versle dažnokai susidaro gana paradoksali situacija, kai grupės darbuotojai ieško krovinių ar laivų užsienio bendrovėms, tuo metu svetur esančios įmonės įdarbina „Limarko“ laivus.

„Dirbame globaliose rinkose, kuriose jau keletą metų vyrauja konsolidacinės nuotaikos. Privalome glaudžiai bendradarbiauti su panašia veikla užsiimančiais stambiais rinkos žaidėjais – priešingu atveju, išsilaikyti šiame versle būtų sudėtinga. Gal čia ir slypi laivybos verslo žavesys ir unikalumas“, – šypsosi p. Lygnugaris bei priduria, jog plėtojant verslą itin pravertė Baltijos vadybos institute baigtos tarptautinės verslo vadybos studijos.

Tinklo svarba

LLK veikla apima visą pasaulį, todėl nenuostabu, jog p. Lygnugaris daug darbo laiko praleidžia komandiruotėse. Pagrindinės skrydžių kryptys – finansų ir laivybos centras Londonas, kur įsikūrusios pasaulinės jūrinių brokerių kompanijos, dirba visi tarpininkai, kurie suvedinėja krovinius su laivais, bei Hamburgas, kur susitelkę konteinerinių laivų savininkai, valdantys apie 50-60% pasaulinio konteinerinio laivyno.

Šiuose miestuose jis toks dažnas svečias, jog orientuojasi taip pat gerai kaip ir Klaipėdoje. Vadovas aktyviai dalyvauja užsienyje vykstančiuose jūrinės tematikos seminaruose, konferencijose, verslo delegacijose.

Anot p. Lygnugario, tai padeda jausti šio verslo pulsą. Būna, jog į seminarus ar konferencijas vadovas skrenda net ne dėl juose pateikiamos informacijos, bet tam, kad pabendrautų, užmegztų naujų kontaktų.

„Kartais skrendi, nes žinai, jog sutiksi reikiamus žmones, su kuriais lyg ir nėra priežasties susitikti tiesiogiai, bet naudinga pasimatyti akis į akį, pasiteirauti, kaip sekasi. Laivyboje, kaip ir bet kuriame kitame versle, ryšių užmezgimas ir palaikymas – ypač svarbu“, – įsitikinęs verslininkas.

Ateities vizijoje – laivyno plėtra

Kalbėdamas apie „Limarko“ ateitį, pašnekovas sako, jog norėtų matyti grupės įmonių augimą ir klestėjimą.

„Asmeninių karjeros ambicijų aš nebeturiu. Man svarbu, jog augtų ir stiprėtų grupė. Kai tau daugiau nei 40, vertybių skalė kažkiek keičiasi. Taip pat keičiasi ir piešiama ateities vizija. Žinau, kokioje esame geopolitinėje aplinkoje, ir neturiu kosminių svajonių, visi ateities planai – absoliučiai realūs. Man šiandien vertybė yra realizuoti tai, ką galiu, o ne svajoti apie tai, kas neįmanoma“, – savo filosofiją dėsto vadovas bei priduria, jog vienas svarbiausių ateities tikslų – laivyno plėtra.

Tiesa, naujų laivų įsigijimas planuojamas kelių metų perspektyvoje, nes šiuo metu situacija laivybos rinkoje tam nėra palanki.

Ponas Lygnugaris nuolat aktyviai analizuoja laivų pirkimo – pardavimo rinką, stebi naujausius sandorius konteinervežių, laivų refrižeratorių ir sausakrūvių laivų segmentuose, kuriuose bendrovė dirba ir planuoja tolesnę plėtrą.

Pašnekovas sako, jog norėtų atstatyti laivyną iki to skaičiaus, koks buvo prieš 2008 m. krizę, kuri itin skaudžiai palietė LLK.

Laivyboje griūtis nenutinka per naktį, frachtai mažėja pamažu, todėl aštriausiai krizę „Limarko“ pajautė ne tik jai prasidėjus, o kiek vėliau. Sunkiausias metas prasidėjo nuo 2010 m., kai krovinių pervežimo įkainiai ritosi žemyn. LLK keletą metų dirbo nuostolingai, įklimpo į skolas, tad teko mažinti laivyną, parduoti keletą laivų.

Šiandien krizė jau liko už borto, LLK išlipo iš duobės, susitvarkė skolų refinansavimo reikalus ir praėjusiais metais dirbo sėkmingai.

Globalioje rinkoje – globalūs iššūkiai

Šiandien turėdama šešis laivus įmonė dirba globalioje rinkoje ir susiduria su tais pačiais iššūkiais kaip ir kompanijos, valdančios po šimtą ir daugiau laivų.

Nepriklausomai nuo laivyno dydžio, visiems tenka laikytis tų pačių tarptautinių konvencinių reikalavimų, kurių yra daugybė.

„Plaukiojame po visą pasaulį, todėl mums galioja tarptautinis laivybos reguliacinis mechanizmas. Nesvarbu, ar turi vieną ar šimtą laivų, privalai jį atitikti. Laivybos kompanijos – globalaus pasaulio žaidėjos, ir mes esam maža to klubo dalis“, – sako p. Lygnugaris.

Pasak jo, konkuruoti šiame pasauliniame klube padeda ir įvairios Vyriausybės numatytos laivininkystės sektorių remiančios priemonės.

Lietuvoje verslo aplinka laivybos verslui nėra pati prasčiausia. Europos Komisija yra priėmusi valstybės pagalbos jūros transportui direktyvą, kuri numato tam tikras išimtis. Lietuvoje taikomos dvi iš trijų svarbiausių išimčių: laivybos kompanijoms pelno mokestis pakeistas fiksuotu tonažo mokesčiu, o jūrininkai dirbdami jūroje Lietuvos laivuose yra atleisti nuo gyventojų pajamų mokesčio.

Anot p. Lygnugario, dar yra likęs neišspręstas jūrininkų socialinio draudimo klausimas. Lietuvos jūrininkai būdami jūroje privalo mokėti pilnus socialinio draudimo mokesčius. Tuo metu daugelyje Europos šalių to daryti nereikia, nes būdami jūroje jūrininkai dažniausiai yra apdraudžiami pačių laivybos kompanijų, jog rimtai susižeidę ar susirgę galėtų būti gydomi užsienyje.

Stresą palieka baseine

Įsikalbėjus apie laivybos verslo niuansus diena tirpte tirpsta. Atėjus pietų metui, vadovas šįkart maistą užsako į biurą. Šiaip darbe pietauja retai, paprastai taupydamas laiką tomis dienomis, kai darbotvarkė būna labai įtempta.

Įpusėjus dienai, sklaidosi ir rūkas, tad pietaudami stebime pro šalį plaukiančius laivus. Ponas Lygnugaris dalijasi prisiminimais apie šturmano karjerą jūroje. Nors plaukioti jam teko mažiau nei trejus metus, prisiminti yra ką. Vienas labiausiai įsiminusių nutikimų – per Atlanto vandenyną plukdant kukurūzų krovinį užklupusi stipri audra.

„Iki šiol pamenu tą jausmą, kai naktį stoviu ant kapitono tiltelio ir matau, kaip 150 m ilgio laivą iš galo vejasi bangos ir verčiasi per kapitono tiltelį iš laivugalio. Tai buvo ne visai įprastas reiškinys. Bet baimės nejutau, audros yra jūrininkų gyvenimo dalis, visi prie jų pripratę ir niekas nepanikuoja. Laivai šiaip sau neskęsta, jei skęsta, tai dėl labai retų ir ypatingų priežasčių, dažniausiai žmogiškųjų klaidų“, – sako pašnekovas.

Po pietų vadovo laukia gamybinis vienos iš grupės įmonių – „Baltkontos“ – pasitarimas. Jei nėra neatidėliotinų darbų, jis stengiasi dalyvauti visų grupės įmonių bent kartą per savaitę vykstančiuose susirinkimuose.

Po susirinkimo vadovas grįžta prie savo darbo stalo ir užsiima einamaisiais dienos reikalais.

Vadovo darbo diena baigiasi 18.30 ar 19 val. vakaro.

„Blogas įprotis užsisėdėti darbe, kurio vis bandau atsikratyti, bet nepavyksta – šypsosi p. Lygnugaris, o surimtėjęs sako, jog transporto versle termino „darbo pabaiga“ apskritai nėra. – Vakaras ar savaitgalis – visada turi būti pasiruošęs pakelti telefoną. Paprastai savaitgaliais niekas netrukdo, bet jei jau skambina, tai būna nutikę kažkas rimto, į ką privalai reaguoti čia ir dabar.“

Vis dėlto atitrūkti nuo darbinių rūpesčių vadovui pavyksta grįžus namo. Žiemos vakarais p. Lygnugaris mėgsta užsikurti židinį, o vasarą laiką leisti gryname ore.

O geriausiai susikaupusią įtampą malšina plaukimas baseine. Plaukimui p. Lygnugaris laiko randa jei ne kasdien, tai bent kas antrą dieną.