„Maxima LT“ ir „Mantinga“ bylos pamoka: į lentynų kainą tiekėjams nosies geriau nekišti

Teismas patvirtino KT išvadų esmę, ir nors sumažino ankstesnes baudas (UAB „Maxima LT“ bauda sumažėjo apie 19%, o UAB „Mantinga“ bauda sumažėjo 51%, palyginus su tomis, kurias buvo skyrusi KT), galutinės baudos išliko tikrai nemažos. UAB „Maxima LT“ skirta 13.666.216 EUR, o UAB „Mantinga“ skirta 2.151.417 EUR. UAB „Mantinga“ skunde netgi nurodė, kad sumokėjusi tokio dydžio baudą ji bankrutuotų, atleisdama daugiau negu 1.000 darbuotojų ir tik dar labiau sumažindama konkurenciją rinkoje. Be to, UAB „Mantinga“ teigimu, KT paskirta pradinė bauda (4.426.784 EUR) būtų buvusi didesnė netgi už visą pelną, kurį bendrovė yra uždirbusi nuo pat jos įsteigimo 1995 metais.

Suprasti, ką draudžia konkurencijos teisė, neretai gali būti sudėtinga, sako Justinas Šileika, advokatų kontoros „Cobalt“ asocijuotas teisininkas, advokatas.

„Netgi patys elementariausi pažeidimai gali pasirodyti painūs. Štai, pavyzdžiui, UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ buvo pripažintos pažeidusiomis konkurencijos teisės reikalavimus dėl vadinamojo „perpardavimo kainų palaikymo“. Tai yra ganėtinai tradicinė pažeidimo forma, bet net ir ją suvokti gali būti keblu“, – teigia p. Justinas Šileika.

Nustatyti galima tik didmeninę kainą

Bendrovės „Maxima LT“ ir „Mantinga“ buvo nubaustos už tai, kad tarpusavyje tarėsi dėl „Mantinga“ gaminamos produkcijos mažmeninių (vadinamųjų „lentynos“) kainų „Maxima LT“ parduotuvėse.

„Bendrovė „Mantinga“, be jokios abejonės, gali nustatyti didmenines savo produkcijos kainas (tai yra, kokia kaina produktai parduodami prekybos centrams), tačiau negali su prekybos centrais sutarti dėl minimalių arba fiksuotų kainų, už kurias produkcija būtų parduodama vartotojams. Kodėl negali? Nes jei prekybos tinklai, parduodantys „Mantinga“ produkciją, įsipareigos dėl minimalių arba fiksuotų kainų, jie nebegalės tų kainų mažinti – tarpusavyje nekonkuruos“, – aiškina teisininkas.

Anot p. Šileikos, tokio pobūdžio susitarimai galėtų būti ekonomiškai naudingi tiek tiekėjams, tiek prekybos centrams. „Aukštesnė mažmeninė kaina visų pirma reiškia didesnį pelną prekybos centrui, bet kartu gali reikšti ir didesnį pelną tiekėjui, kadangi prekybos centras galės sumokėti didesnę didmeninę kainą. Tačiau jie riboja prekybos centrų paskatas konkuruoti ir nėra naudingi vartotojams“, – sako jis.

Pamoka visiems

Iš bendrovių „Maxima LT“ ir „Mantinga“ bylos reikėtų išmokti įtariai žiūrėti į visus susitarimus, kuriais ribojama partnerių galimybė savarankiškai nustatyti prekių ar paslaugų kainą, atkreipia dėmesį p. Šileika.

„Elementarius tiesioginius susitarimus dėl „lentynos“ kainos gali būti nesudėtinga įžvelgti, tačiau gali būti ir sudėtingesnių atvejų. Pavyzdžiui, „lentynos“ kainų galima tiesiogiai nenustatyti, bet taikyti įvairius paskatinimus, pavyzdžiui, nuolaidas prekybininkui, už tai, kad jis tas „lentynos“ kainas kels. Taip pat, pavyzdžiui, savarankiškumą nustatant kainas galima apriboti ir sutariant dėl „palankiausios šalies“ sąlygų (tiekėjas įsipareigoja parduoti prekes mažiausia kaina, kurią taiko bet kuriam iš savo klientų). Tam tikromis aplinkybėmis, savarankiškumo apribojimai gali būti teisėti, kitomis – ne. Todėl patartina sutartis sudaryti labai atidžiai“, – pataria teisininkas.

Dar svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad reikia ne tik užtikrinti, jog savarankiškai galima nustatyti savo pačių kainodarą, bet ir neapriboti savo partnerių galimybės tai daryti. „Štai „Mantinga“ savo pačios galimybių nustatyti kainodarą teisiškai neapribojo – draudžiamas susitarimas sudarytas tik dėl „Maxima LT“ prekybos centruose nustatomų kainų. Nepaisant to, kadangi „Mantinga“ buvo susitarimo šalis, jai teko ir atsakomybė“, – komentuoja jis.

Atidžiai prižiūrėkite darbuotojus

„Jei esate įmonės vadovas ar kitas vadovaujančias pareigas užimantis asmuo, turėtumėte įsidėmėti, kad konkurencijos teisės pažeidimą galite padaryti ne tik jūs. Pažeidimą gali padaryti ir jūsų darbuotojai, ir netgi tie, kurie nėra įgalioti įmonės vardu sudaryti sutartis“, – atkreipia dėmesį p. Šileika.

Formali rašytinė sutartis tarp bendrovių „Maxima LT“ ir „Mantinga“, kurioje buvo tiesiogiai kalbama apie „lentynos“ kainas, galiojo tik nuo 2003 iki 2004 metų. Nepaisant to, baudos abejoms įmonėms buvo skirtos ne už šį laikotarpį, o už laikotarpį nuo 2003 iki 2013 metų. Tarp svarbiausių įrodymų, kuriais buvo grindžiamas ilgesnė pažeidimo trukmė, buvo „Maxima LT“ ir „Mantinga“ darbuotojų – komercijos vadybininkų, pardavimo vadovų – susirašinėjimas elektroniniu paštu, kurį KT gavo patikrinusi įmonių patalpas.

„Sunku spręsti, ar bendrovių „Maxima LT“ ir „Mantinga“ byloje darbuotojai patys žinojo apie visas pasekmes, kurias galėjo sukelti jų bendravimas. Tačiau praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai įmonės pripažįstamos atsakingomis dėl konkurencijos teisės pažeidimų, kuriuos sukelia jų darbuotojai, o ne vadovybė. Ypač sudėtingesnių pažeidimų atveju, darbuotojai gali patys netgi nenutuokti, kad jų bendravimas įmonei gali sukelti sunkias pasekmes. Deja, nėra būdo, kaip šią problemą galima būtų išspręsti užtikrintai – konkurencijos teisės reikalavimai neretai yra pernelyg sudėtingi, kad būtų galima tikėtis, jog visų lygių darbuotojai juos tinkamai įvertins. Tačiau kiekviena atsakinga įmonė turėtų šviesti darbuotojus bent apie pagrindinius reikalavimus“, – dėsto p. Šileika.

Anot jo, paprastai Lietuvoje tai daroma organizuojant darbuotojų mokymus, įmonėje galima įdiegti atitikties programą, t.y. parengti instrukcijų rinkinius arba atmintines, kuriose išdėstytų principų privalo laikytis darbuotojai, atsakingi už sutarčių rengimą, bendraujantys su tiekėjais ar klientais, nustatantys kainodarą, ir atliekantys kitas panašias padidinto jautrumo funkcijas.

Bendradarbiavimas su KT

Galų gale, jeigu išaiškėja, kad įmonė tapo konkurenciją ribojančio susitarimo dalyve, geriausia yra bendradarbiauti su KT.

„Bendradarbiavimui yra sukurtos išties palankios sąlygos. Jeigu KT pranešate apie konkurenciją ribojantį susitarimą ir bendradarbiaujate atliekant tyrimą, tai yra, pateikiate visą žinomą informaciją ir operatyviai teikiate paaiškinimus, galite būti atleisti nuo visos baudos arba didelės jos dalies“, – sako p. Šilėnas. Jo žiniomis, šiomis galimybėmis kol kas Lietuvoje nėra plačiai naudojamasi, tačiau Europoje tai yra įprasta praktika.

„Didelė, ir galbūt net didžioji dalis pažeidimų, kuriuos ištiria Europos Komisija, pranešami būtent su prašymu atleisti nuo baudos. Lietuvoje ši galimybė kol kas tebėra siejama su tam tikra stigma. Galbūt dėl to, kad apie atleidimo galimybes per mažai žinoma, o galbūt ir dėl to, kad mūsų rinka yra mažesnė, ir bijoma įskųsti kitas galimo pažeidimo šalis. Tačiau jeigu kyla rimtų klausimų, patartina pagalvoti apie visus galimus sprendimus. Vis dėlto, juk vienintelė paskirta bauda įmonei gali reikšti ir bankrotą“, – pažymi teisininkas.