JK bankų sektoriaus „Brexit“ scenarijus
Po dvidešimties metų bankų veiklos reguliavimo struktūros reikšmė Europoje gerokai išaugo, ir šis klausimas įsitvirtino Londono politinės darbotvarkės viršūnėje. Tai vienas pagrindinių punktų, dėl kurių Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas pasiryžęs iš naujo derėtis, tardamasis dėl šalies narystės Europos Sąjungoje sąlygų.
Vienas iš keturių pagrindinių D. Camerono reikalavimų, susijusių su naryste ES, yra leidimas Jungtinei Karalystei nesilaikyti tam tikrų bendrųjų taisyklių, kurias siekia patvirtinti Europos Centrinis Bankas (ECB) euro zonos bankų sąjungoje, kad užtikrintų nuoseklų valstybių narių požiūrį. Prancūzija ir kai kurios kitos šalys būgštauja, kad šis leidimas gali sudaryti sąlygas JK, siekiančiai įgyti konkurencinį pranašumą, pernelyg atlaisvinti finansinio reguliavimo vadžias, nors pastarieji faktai rodo, kad reikalavimai dėl bankų kapitalo ir kitos bankų veiklos kontrolės priemonės, šiuo metu taikomos Londone, yra dar griežtesnės negu kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Pavyzdžiui, nė viena ES valstybė narė neturi taisyklės, lygiareikšmės Didžiosios Britanijos reikalavimui atriboti mažmeninę ir komercinę bankininkystę, o sprendžiant iš Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybių opozicijų veiklos, nepanašu, kad tokia taisyklė jose gali būti priimta.
Žinoma, priežastis, dėl kurios bankininkų sektoriaus priežiūra – ir apskritai finansinės veiklos reguliavimas – dabar turi kur kas didesnę politinę reikšmę, yra akivaizdi: 2008-ųjų finansų krizė parodė, kad bankų žlugimas gali turėti katastrofiškų padarinių visai ekonomikai.
Ši krizė užgriuvo po laikotarpio, kai finansų sektorius itin išaugo, ypač Europoje. Bankų ir rinkos santykis (tai yra bankų sektoriaus dydis, palyginti su paprastųjų akcijų ir obligacijų rinkų dydžiu) vos daugiau kaip per dešimtį metų Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje beveik padvigubėjo, tačiau JAV šis santykis išliko nepakitęs ir gerokai mažesnis negu Europoje.
Šis skirtumas ypač ryškus euro zonos šalyse, kuriose su finansais nesusijusios įmonės du trečdalius išorinio finansavimo užsitikrina iš bankų paskolų. JAV ši dalis artėja prie 20 %, kur, kaip ir JK, paprastųjų akcijų ir skolinto kapitalo rinkos atlieka gerokai svarbesnį vaidmenį, finansuojant verslo investicijas.
Trumpuoju laikotarpiu 2008 m. prasidėjusi kreditų krizė turėjo blogesnį ir ilgiau trukusį poveikį itin nuo bankų priklausančioms ES valstybių narių ekonomikoms, nes šių šalių bankai apribojo skolinimą, norėdami išsaugoti ir atkurti kapitalo pakankamumo koeficientus. Kai kuriose žemyninės Europos dalyse šis procesas tebevyksta, o Jungtinės Karalystės bankai jau vėl drąsiai skolina verslo įmonėms. Tačiau naujo tyrimo, kurį atliko ECB ekspertas Samas Langfieldas ir Neapolio universiteto profesorius Marco Pagano, duomenimis, ilgalaikiai padariniai pridarys dar daugiau žalos, negu buvo manyta anksčiau.
S. Langfieldas ir M. Pagano atkreipia dėmesį į tai, kad po krizės praėjus aštuoneriems metams, Europos Sąjungos BVP padidėjo vos 2 %, palyginti su daugiau kaip 9 % Jungtinėse Valstijose, ir šį skirtumą jie sieja su transatlantiniais finansų sektoriaus struktūros skirtumais. Išanalizavę daugelio šalių duomenis, autoriai nustatė, kad „šalies bankų sektoriaus padidėjimas, palyginti su akcijų ir privačiųjų obligacijų rinkos kapitalizacija, sietinas su mažesniu BVP augimu per ateinantį penkerių metų laikotarpį.“
S. Langfieldo ir M. Pagano nustatytas poveikis yra iš tiesų reikšmingas. 1990 m. Europos Sąjungos bankų sektoriaus ir rinkos dydžių santykis buvo 3,2, o 2011 m. šis santykis išaugo iki 3,8. Pagal šių autorių modelį, tokio masto padidėjimas sietinas su 0,3 procentinio punkto siekiančiu metinio augimo sumažėjimu, o krizės apimtoje būsto rinkoje dėl didelės hipotekos paskolų dalies ES bankų balansuose šis sumažėjimas yra dar dvigubai didesnis.
Daugelyje ES valstybių narių, o ypač Airijoje ir Ispanijoje, po 2008 m. gerokai nukrito būsto kainos. Taigi, atsižvelgiant į santykinį ES bankų dydį, galima bent iš dalies paaiškinti BVP augimo atotrūkį, palyginti su JAV.
Todėl suprantama, kodėl ECB ir kai kurių ES valstybių narių vyriausybės taip entuziastingai pritaria kapitalo rinkų sąjungos projektui, kurio tikslas – rasti būdų, padėsiančių skatinti su bankais nesusijusių finansavimo kanalų plėtrą visame žemyne. Pasiekta šios srities pažanga leistų mažiau kliautis bankais, nes tai iš tiesų yra pavojinga.
JK, kaip visada, yra maždaug per viduriuką. Suvestinis ekonominis augimas šalyje nuo 2008 m. iki 2015 m. siekė 6 %. Taigi JK rezultatai yra šiek tiek artimesni JAV, negu likusių Europos valstybių duomenims, tačiau šalis vis dar gana silpnai atsigauna po patirto didelio nuosmukio.
Jungtinės Karalystės akcijų rinka, palyginti su valstybės ekonomika, yra didesnė, negu daugumoje kitų Europos Sąjungos šalių. JK bankų sistema yra didelė ir koncentruota, nors nauji dalyviai ir nauji finansavimo kanalai keičia šią padėtį. Tarpusavio skolinimas šalyje išplito sparčiau negu kitose Europos valstybėse. JK bankai vidutiniškai yra labiau orientuoti į kitas, o ne Europos rinkas, todėl šalies bankų sektorius atrodo didesnis. Be to, trečdalį JK bankų sektoriaus turto faktiškai valdo ES nepriklausančių valstybių bankai. Tik Liuksemburge ši dalis panaši (šiek tiek mažiau kaip 20 %), o Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje užsienio šalių dalis vidaus rinkose yra visiškai nereikšminga.
Šie skirtumai iš dalies lemia JK nenorą dalyvauti Europos bankų sąjungos veikloje, nors kai kurios euro zonai nepriklausančios ES valstybės narės tiesiog trokšta prie jos prisijungti, nes bijo, kad priešingu atveju jos gali būti faktiškai išstumtos iš ECB politikos kūrimo proceso. Tačiau Londone netgi Europos Sąjungos šalininkai mano, kad likusias Didžiosios Britanijos finansų sektoriaus problemas derėtų spręsti savo šalyje, o atsižvelgiant į šio sektoriaus struktūros skirtumus, tai yra visiškai suprantama.
Howardas Daviesas yra Škotijos karališkojo banko pirmininkas. Autorių teisės priklauso „Project Syndicate“, 2016 m. www.project-syndicate.org
