Paskutiniai sodybų svečiai

Aukciono pabaigą stebėjau neramiai – paskutiniame etape liko du besivaržantys dalyviai, vienas su bitynu, o kitas su šviežiai įrengta saulės elektrine ant stogo. Aš bičių privengiau (buvo keli nemalonūs incidentai), bet jei bitininkas laimėtų, privalėčiau jas apžiūrėti ar, neduok Dieve, dalyvauti kopinėjant.

Dar kelios sekundės... Viskas. Laimėjo saulės elektrinė. Prisipažinsiu: šitų klientų irgi nelabai mėgstu – jie turi to naujai atsivertusių tikinčiųjų maniakiškumo, kai patys dar nėra tikri, ar pasielgė teisingai, ir savo nerimą kompensuoja ilgais, technologinių terminų perkrautais pasakojimais apie būsimas naudas. Savaime tai nėra blogai, aš moku suinteresuotai klausytis nuobodžių istorijų, bet, pavyzdžiui, maksimalaus dydžio paketo kontrakto sąlygose aiškiai įrašyta, kad paslaugos teikėjui (man) būtina pokalbiuose su klientais aktyviai dalyvauti, rišliai atkalbant nuo 30 iki 50 procentų pokalbio laiko. O tai reiškia, kad teks atsiversti saulės energijai skirtą bylą ir pasikartoti medžiagą. Beje, dėl to maksimalaus kontrakto...

– Laimėjo tas su saulės elektrine! – šūktelėjau žmonai į kitą kambarį. – Septyni tūkstančiai su trupučiu. Maksimalaus rinkinio paslaugos.