A. Puklevičius. Quo vadis, Britannia?

Dešimtmetį trunkanti „Brexit“ epopėja yra ne tik paminklas istoriniams Didžiosios Britanijos santykių su Europa zigzagams. Ne tik priminimas, kad politika labai dažnai yra ne tiek protingas skirtingų interesų derinimas, kiek kvailybės, aistrų ir tiesiog bukumo kokteilis. Be to, tai ir amžinas klausimas, o kiek kartų tiesioginė demokratija turi šauti sau į koją, kad galų gale užrakintų ginklą ir ieškotų jo tik visiškai neatidėliotinais atvejais.

Kai prieš daugiau nei dešimt metų, 2013 m. sausio 23 d., Davidas Cameronas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, įžengė į „Bloomberg“ būstinę Londone, mažai kas tenumanė, kad šis apsilankymas taps pirmuoju žingsniu fatališkoje klaidų, apsiskaičiavimo ir sutapimų grandinėje, kuri vėliau įeis į istoriją kaip „Brexit“.

Konservatoriai, kurie tuo metu valdė šalį, miglotai nutuokė, kad premjeras kalbės apie Didžiosios Britanijos santykį su Europos Sąjunga. Įtakinga „European Research Group“, vienijanti euroskeptiškai nusiteikusius parlamentarus, dažniausiai be postų vyriausybėje ir amžinai jų siekiančius, manė, kad premjeras bandys atsipirkti tradiciniais paburnojimais prieš Briuselį ir planais siekti neapibrėžtų reformų.