T. Karosas. Atradimai per pandemiją ištuštėjusioje Europoje

Kol gyvenimas pulsuoja įprastu ritmu, daug ko net neįmanoma pastebėti. Aušros Barysienės nuotr.

Nepamenu, kokie koroniniai apribojimai buvo taikomi kelionėms tuo metu, bet tikrai ne ką švelnesni, kai liepos pabaigoje išsiruošiau į dviejų savaičių turą po koronaviruso sukaustytą Europą, nes dėl to visai nesukau sau galvos. Jei būčiau apie tai galvojęs, būčiau patekęs į mąstymo spąstus kaip dauguma pažįstamų, kurie tik išgirdę, kad keliavau, nustemba ir klausia: „Negali būti, kaip taip, juk karantinas.“

Dabar suvokiu, kad tai – unikalu, nes patyriau tai, ko nenusipirktum už jokius viso Pasaulio pinigus. Esu tas keliautojas, kuris nevažiuoja su grupe kitų turistų, neužsisako iš anksto viešbučio ir neplanuoja maršrutų. Tad ir šįkart taip važiavau, taip ir nuvažiavau – kur akys veda, kur kojos neša. Paprasčiausiai tikėjau, kad galiu keliauti, todėl nebuvo jokių kliūčių.

Paryžių seniai buvau išbraukęs iš savo kelionių planų. Ak, tas Paryžius! Ar iš tikrųjų jis vis dar toks, koks buvo tapytojo Toulouse’o Lautreco gyvenimo metais? Prieš Pirmąjį pasaulinį karą skambėję svajingieji šansonai jau seniai nutilę ir beveik niekas, ką vardija visi svajojantys pamatyti Paryžių ir numirti ten, nebeturi nieko bendra su nuorūkomis smirdinčia, kramtomąja guma nuspjaudyta centrinės miesto dalies, skirtos numelžti turistams, realybe.