S. Šimkutė. „Žmonių“ skyrybos

Nieko nenoriu tuo pasakyti, bet žinai, anądien tavo mama paklausė, ar mes pykstamės. Aš išpūčiau žandus: mes? Ką jūs? Mes tiesiog nemokame pyktis! Kai tik kyla susierzinimas dėl kokio šūdniekio (tavo akimis) ar didelės problemos (mano akimis), mes iškart užsičiaupiam ir tylim kas sau. Patylim, akimis pažaibuojam, žiū, prieš vakarienę ar kitą rytą (nelygu, kokio didumo šūdniekis buvo) jau susitaikėm – koks dar gali būti ginčas?

Tada supratau, kad taip pykstasi tik tie, kurie nieko neturi, ir man pasidarė neramu dėl mūsų finansinės ir materialinės padėties. Pasižiūriu į indaują – neturime tokių brangių indų, kad susipykus būtų galima dramatiškai daužyti! Tą brangų servizą, gautą iš mano mamos, mes tiesiog banaliai sukūlėme po truputį: tai lėkštė beplaunant kriauklėje iš rankų išslydo, tai dubenėlį kas nors neapdairiai ant stalo krašto paliko – jokios kinematografijos.

O juk galėtume pyktis labiau „instagramiškai“! Įsivaizduok, gyvename prabangiame name nacionaliniame parke. Aukšta tvora, apsaugos vyrukai. Kartą ar du per savaitę ateina namų tvarkytoja. Auksas ir marmuras, kiekvienas kampas dizainerių sumodeliuotas, darykis asmenukę nors ir sėdėdamas ant unitazo, nereikės jokio nuotraukos filtro.