P. Jurkevičius: noriu prezidento, pietaujančio prie balta staltiese uždengto stalo!

Viena labiausiai aptarinėtų pertvarkų Baltuosiuose rūmuose atėjus į valdžią Barackui Obamai buvo prezidentinis daržas ir prezidentinis valgiaraštis. „Reuters“ nuotr.

Žiniasklaidos iškeltas klausimas – reikia, o gal nelabai Daukanto aikštės rūmuose restorano arba kavinės, manęs iš pradžių nepribloškė.

Juolab kad ir patsai išrinktasis gana ramiai svarstė: na, nelabai patogus reikalas, kai nėra kur pavalgyti. Juolab kad ir tauta nepraleido progos gaižiai atsirūgti – še tau, gal dar ir asmeninio virėjo užsimanys...

O paskui vieną tvankią Romos vasaros naktį aplankė keistas sapnas. Sapnuoju, kad vėl esu studentas ir pėdinu į Sarbievijaus kiemą. Per Daukanto aikštę... Ten šone tokie vešlūs, rodos, kaštonai žaliavo, – nežinau, ar dar tebežaliuoja. Gal vis dėlto liepos? Toliau bandau prisiminti sapną: po tais medžiais lyg ir suoliukas buvo. Konkretus, medinis, bet su poetiško nerealumo aura. Einu pro tą suoliuką, o ten – vyrai. Rimtai atrodantys vyrai, ne šiaip įprasti suoliukiniai bomžai. Jie vilki tamsius kostiumus. Baltų marškinių apykaklės švyti. Jų – regis, penki. Taip, tiksliai atsimenu – penki. Bet ant suoliuko sėdi tik vienas. Likusieji stovi. Labai tvarkingai stovi – išsidėstę kvadratu. Kvadrato centre – suoliukas, ant suoliuko sėdi penktasis vyras. Tie keturi šonuose nejuda. Penktasis kažką daro... Ką daro penktasis? Velnias, nelabai aiškiai atsimenu tą momentą... Ką gi jis ten galėjo daryti?