Kinas: lietuviška dokumentika „Sengirė“ – giesmė miškui

Galimybė pamatyti tai, ko gyvai niekada nepavyks. Ačiū už tai Mindaugui Survilai. sengire.lt nuotr.

Neklausykite kino kritikų. Profesionalų ir mėgėjų. Niekada neklausykite. Tai yra svarbiausia pamoka, jei norite mėgautis kinu taip, kaip jį patys suvokiate, o ne kaip jums kas nors nurodo.

Apie lietuvišką dokumentiką „Sengirė“ sužinojau dar 2013 m., kai ji net nebuvo pradėta filmuoti. Jau tada jis tapo vienu laukiamiausių mano lietuviškų filmų, todėl kiekvienais metais Mindaugas Survila, šio projekto tėvas, tampė man nervus. Bet kur čia pyksi. Nebent jausi milžinišką pagarbą dėl idėjos dirbančiam žmogui ir ketverius metus turinčiam kantrybės filmuoti kameroms neparankią gamtą.

Kai filmas pasiekė kino ekranus, neturėdamas galimybės jo pamatyti prisiskaičiau daugybę atsiliepimų. Nemažai profesionalių kritikų ir šiaip kino mėgėjų, prisidengdami frazėmis „aš labai myliu gamtą ir daug laiko praleidžiu miškuose“ ir „esu tris kartus peržiūrėjęs „Planetą Žemę“ („Planet Earth“) ir „Ledo planetą“ („Frozen Planet“)“, juostą ganėtinai supeikė. Trūksta naratyvo, nėra gerų vaizdų, viską užstoja medžiai, scenos labai lėtos, o kur kraujas ir taip toliau, taip toliau, taip toliau.