„Poetas“. Istorinis filmas – misija įmanoma

Vasario 16-ąją kino teatruose pradedamas rodyti režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio istorinis vaidybinis filmas „Poetas“, tikėtina, bus įdomus platesnei publikai dėl sumanaus balanso tarp žiūroviško kino, pagavaus siužeto ir filmo ištarmės, keliančios nepatogių ir kine nedažnų klausimų apie pokario visuomenę. Juolab jo siužetas taip sumaniai konstruojamas, kad nesunku apsigauti ir iki pat finalo svarstyti, su kuo gi iš tiesų yra Kostas Skinkys.

Ši pusiausvyra, beje, reikalauja ir tam tikrų aukų, pirmiausia iš scenarijaus autorių – neklimpti į sudėtingus psichologinius niuansus, netirštinti svarstymų apie teisingus–neteisingus pasirinkimus, kurių labai saikingai atseikėta ir kurie nestabdo siužeto.

Galbūt daliai žiūrovų „Poetas“ pasirodys pernelyg paprastas dėl linijinio naratyvo ir tradicinės kino kalbos. Būtent šiuos pasirinkimus ir palaikau, nes neturiu iliuzijų dėl didelės tolerancijos autoriniam kinui, ir jeigu žiūroviškumas buvo autorių tikslas (tikiu, kad taip ir yra), tai būdai jo siekti yra logiški, o metodai – profesionalūs. Priminsiu, kad sukurti nevulgarų tradicinį istorinį filmą platesnei auditorijai, o ne vien festivalinei, rafinuotai publikai mūsų erdvėse dar neseniai buvo neįveikiama užduotis. Visa kita – kino skonio ir prioritetų reikalas.