„Baltijos banga“ Nidoje – geriausių panoramos veidrodis

Dėl tebesitęsiančių naujo kultūros centro Nidoje statybų festivalis kelinti metai vyksta kitoje, kinui laikinai pritaikytoje erdvėje – Nidos bendruomenės namuose. Be abejo, tai apriboja jo turinį, apimtis, svečių dalyvavimą. 

Nepaisant nepatogumų ir pandeminių suvaržymų, „Baltijos bangos“ gyvenimas nė vieną vasarą nebuvo nutrūkęs, o nepalankią festivalio tarptautiškumui erdvę organizatoriai išnaudoja lietuviško kino sklaidai ir publikos bendravimui su garsiausiais šiuolaikinio Lietuvos kino režisieriais. 

Sklaidos galimybė

Kino lankomumas kino teatruose vis dar nesugrįžta į priešpandeminį lygmenį, pasikeitė publikos filmų žiūrėjimo įpročiai, ir tai ypač skausmingai atsiliepia lietuviškų filmų kūrėjams, – daugelis premjerų buvo atidėtos, filmai žymai sunkiau pasiekia publiką formatuose, skirtuose kino salėms. 

Reali padėtis tokia, kad turime išnaudoti kiekvieną mūsų kino sklaidos galimybę, ir „Baltijos banga“ Nidoje ypatingai prisideda prie šios misijos, – tokio nacionalinio kino kūrėjų desanto jokiame kitame renginyje nesutiksite. 

Be to, ne kartą susidūriau su tuo, kad geriausiems lietuviškiems filmams kelios rodymo savaitės yra per trumpas laikas, kad juos suspėtų pamatyti tie, kam jie adresuoti. Tokie filmai, kaip Lauryno Bareišos „Piligrimai“ ar Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“ savo auditoriją augina palaipsniui, garsas apie juos taip pat sklinda lėčiau, todėl vasarinėje „Baltijos bangoje“ niekada nestinga nekomercinio mūsų kino žiūrovų. Galima sakyti, kad „Baltijos banga“ tapo renginiu, kuris yra geriausių lietuviškų filmų panoramos veidrodis. 

Festivalio direktorius Arūnas Stoškus sako, kad būtent artimas ryšys leidžia geriau pažinti festivalio publiką, dešimtis kartų įsitikinti, kad ji atvira sudėtingoms temoms, kurias kelia geriausi mūsų filmai.

Pajusti bendrą kryptį

Formuojant festivalio programą organizatoriams buvo svarbiausia, kad publika pajustų bendrą lietuviško kino raidos kryptį, kontekstą, autorių skirtumus, pagaliau – sujungtų įvairias kino kūrėjų kartas. Tad šalia paminėtų jaunųjų režisierių kino – tikrovės tyrinėjimų „Piligrimuose“ ar „Bėgikėje“, maestro Algimantas Puipa pristatys naujausią filmą „Sinefilija“, kuris iššaukiančiai teigia sapnų, vizijų, kino klasikos citatų viršenybę prieš realybę.

Festivalį pradės daug kritikų ir publikos komplimentų sulaukęs, penkiems šių metų nacionalinio kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“ nominuotas dokumentinis Lino Mikutos filmas „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. 

Tai įtraukiantis, emocionalus, dėl įvairios filmavimo geografijos patrauklus pasakojimas apie garsų išeivijos skulptorių, o sykiu – ir jaudinanti, bet ne didaktiška ir nesentimentali istorija apie tapatybę, šaknis. 

Ne vieną kartą žiūrėjau šį filmą; kaskart stebiuosi, kaip puikiai veikia autorių pasirinktos tradicinės pasakojimo priemonės, kaip svarbu kine emocijos, intelektas, žmogiškumas, sukuriantys tikrąjį filmo grožį. 

Filmas apie Mončį sukurtas „Monoklio“ studijoje, kurioje išleista ir ypatinga dovana Lietuvos kino žmonėms tapusi Giedrės Beinoriūtės knyga „Akimirksnis spalvoms suderinti: kino operatorius Audrius Kemežys“ („Monoklis“, 2022). Knyga bus pristatyta festivalyje – prisiminimais apie kino menininką dalinsis jo kolegos, knygos autorė, bus rodomos ištraukos iš jo nufilmuotų filmų.

Asmeninės istorijos

„Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ – ne vienintelis filmas, kuriame pasitelkus archyvinius dokumentus pasakojama mūsų visuomenės ir kultūros istorija. 

„Šuolis“ (rež. Giedrė Žickytė, „Sidabrinė gervė“ už geriausią metų dokumentinį filmą), „Sugrįžę iš Niujorko“ (rež. Ramunė Rakauskaitė), „Kernagis“ (rež. Andrius Lekavičius) kiekvienas savaip tyrinėja viešus ir privačius archyvus, kuria pagavius kino pasakojimus, asmeniškas ir intymias istorijas. 

Beje, „Baltijos bangoje“ bus rodomi istoriniai vaidybiniai kaimynų filmai, prie kurių prisidėjo lietuvių kino kūrėjai, – „Metai prieš karą“ (rež. Davis Simanis, Latvija), „Operacija 02” (rež. Margus Paju, Estija).

Nepaliauju kartoti, kad lietuviškas kinas įvairus ir įdomus, tad ir „Baltijos banga“ žiūrovus supažindina su plačiu temų spektru, skirtingais autorių braižais, atsirandančiu kino rūšių ir žanrų margumynu. 

Pavyzdžiui, dar pernai neturėjome, ką atsakyti publikai, klausiančiai, kur lietuviški filmai vaikams. O šįmet festivalis kviečia į du vaidybinius ilgametražius filmus vaikams ir ne tik vaikams, – Agnės Marcinkevičiūtės „Lobį“ (jis tęsia nuotykių, „žebriūniško“ kino vaikams tradiciją) ir Inesos Kurklietytės „Drugelio širdį“, kalbantį aktualiomis „kito“, „kitokio“ žmogaus priėmimo temomis. 

Pastarojo tarptautinė sėkmė nustebino, ko gero, net didžiausius lietuviškų filmų vaikams skeptikus – „Drugelio širdį“ antrus metus nepaliauja kviesti tarptautinių festivalių vaikams organizatoriai.

Festivalyje įvyks Ričardo Matačiaus trumpametražio filmo „Sekretas“ premjera. „Sinefilijos“, „Drugelio širdies“ ir kitų garsių filmų montažo režisieriaus filmo centre – ekscentriški keistuoliai, nusikaltėliai, marginalai.

Rugpjūčio 23 d. festivalį pabaigs Marato Sargsyano naujo ilgametražio vaidybinio  filmo „Tvano nebus“ seansas. Filmo autoriai pasaulinę premjerą dar 2020 metais šventė tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, programoje „Kritikų savaitė“, tačiau dėl pandemijos premjera Lietuvoje buvo atidėta. Ukrainos karo už savo žemę ir nepriklausomybę dienomis M. Sargsyano alegorija apie karo kasdienybę, inerciją, įtaką žmogaus dvasiai atrodo ypač aktuali. Pagrindinį karo išvarginto pulkininko vaidmenį filme suvaidino Valentinas Masalskis.

Festivalio programa skelbiama čia.