VŽ rekomenduoja: tarpukario dekadansas ir ekscentriško kolekcionieriaus istorija

Rašytoja Undinė Radzevičiūtė. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Praėjusių metų vasario pradžioje pasirodė vienos geriausių dabarties lietuvių prozininkių Undinės Radzevičiūtės septintoji knyga ir šeštasis romanas „Grožio ir blogio biblioteka“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Šių metų kovo pradžioje jis buvo išrinktas kūrybiškiausia praėjusių metų lietuvių grožinės literatūros knyga, o jos autorė apdovanota Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija.

Nuo 2003 m. instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkų renkamais kūrybiškiausių knygų dvyliktukais fiksuojamas šiuolaikinės grožinės lietuvių literatūros procesas ir tendencijos – į kasmet suformuojamus dvylikos knygų sąrašus literatūros mokslininkų verdiktu pakliūna geriausios tų metų lietuvių autorių knygos. Per 19 metų premija už romaną buvo įteikta antrąsyk (kas paneigs, kad lietuviai – ne poetų tauta?), o Radzevičiūtės kūriniai į kūrybiškiausių knygų sąrašus buvo įtraukti šešis kartus.

Kam rašo Radzevičiūtė

Tais 2003-iaisiais, kai buvo pradėtas rinkti ir skelbti dvyliktukas, nedideliu, bet įsimintinu 88 puslapių romanu „Strekaza“ („Tyto alba“) debiutavo Undinė Radzevičiūtė. Ant knygos viršelio manifestiškai išpažinusi „niekada nemylėjau l. kalbos dėl jos agrariškumo“ savo žodį rašytoja baigia „nenorėčiau, kad mano knygą skaitytų žmonės, pasiryžę dėl kitų gerovės paaukoti savo asmeninius interesus ir turintys didingų tikslų. Taip pat knyga nėra skirta darbininkų klasei. Aš jai nerašau“.