„Iliustruotoji istorija“: kaip atsirado saldumynai

FOTOGALERIJA „Iliustruotoji istorija“: saldumynai (19 nuotr.)

ŠOKOLADAS

XVI a. pradžioje į Centrinę Ameriką atkeliavę ispanai paragavo actekų kakavos gėrimo. Jis ispanams nepatiko, nes buvo nesaldus, sumaišytas su aitriosiomis paprikomis.

Jie kakavos pupelių atsivežė į Europą, kakavą imta gerti su cukrumi, ji tapo labai populiari – net buvo vartojama kaip vaistas ir meilės gėrimas.

1828 m. olandas Casparus van Houtenas patentavo kakavos presą, kuriuo iš kakavos pupelių buvo išgaunami riebalai (kakavos sviestas). Pašalinus riebalus, likdavo kakavos milteliai, jie, be visa ko, buvo naudojami šokolado plytelėms gaminti. Tačiau šokoladas vis dar buvo kartus.

Problemą 1875 m. išsprendė šveicaras Danielis Peteris. Sumaišęs kakavos miltelius su sutirštintu pienu, jis pagamino pieninį šokoladą.

Po kelerių metų kitas šveicaras Rudolfas Lindtas išrado naują šokolado gamybos būdą ir ėmė daryti glotnų, burnoje tirpstantį skanėstą.

ČIULPINUKAS

Čiulpinukas buvo išrastas dar žmonijos priešistorėje, daugiau kaip prieš 200.000 metų, Afrikoje. Šio išradimo autorius – priešistorinis žmogus, sugalvojęs įkišti į avilį pagaliuką, o paskui laižyti nuo jo medų.

Šiuolaikinį čiulpinuką 1908 m. pirmasis padarė amerikietis George’as Smithas – bent jau taip teigė jis pats. O 1931 m. jis užregistravo amerikietišką čiulpinuko pavadinimą „lollipop“, sukurtą pagal garsaus lenktynių žirgo Lolly Popo vardą.

Dar teigiama, kad žodis „lollypop“ yra sudarytas iš dviejų žodžių – seno, Šiaurės Anglijos gyventojų kalbos žodžio „lolly“, reiškiančio „liežuvis“, ir žodžio „pop“ – „mušti“. Kalbėdami apie saldumynus, britai šį žodį vartojo dar 1784 metais.

XIX a. viduryje Londono skurdžių rajonų vaikai pirkdavo iš melasos pagamintus čiulpinukus, veikiausiai jie buvo šiek tiek minkštesni už dabartinius.

MARCIPANAS

Marcipanai veikiausiai yra kilę iš Persijos – kaip ir daugelis kitų saldumynų, kurių sudėtyje yra migdolų. Persai dar VII amžiuje smulkiai sumaltus migdolus maišydavo su cukrumi.

Kryžiaus žygių dalyviai marcipanų parsivežė namo. Taip jų atsirado Venecijoje, ten 1150 m. buvo atidarytos pirmosios saldainių parduotuvės.

Tačiau cukrus ir saldumynai daugiausia buvo parduodami vaistinėse, čia marcipanai liaupsinti kaip priemonė nuo vidurių užkietėjimo ir sutrikusios lytinės potencijos.

NUGA

Tamsioji nuga atsirado XIX a. pradžioje, kai per Napoleono karus Britanija paskelbė Prancūzijos uostų blokadą. Prancūzija nebegaudavo prekių iš Amerikos, ir šokolado gamintojai, kaip ir daugelis kitų, buvo priversti ieškoti naujų būdų klientų poreikiams patenkinti. Turine, prancūzams priklausančioje Šiaurės Italijoje, gamintojai sugalvojo taupydami šokoladą į saldumynus pridėti skrudintų smulkintų lazdyno riešutų. Šis sprendimas vartotojams labai patiko.

KARAMELĖ

Karamelę išrado haremuose gyvenančios arabų moterys. Tik jos „kurat al milh“ nevalgė, o saldžiosios druskos rutulius naudojo nepageidaujamiems kūno plaukams šalinti. Rutuliai buvo pagaminti iš cukraus, kuris buvo kaitinamas aukštoje temperatūroje, kol virsdavo ruda kibia mase – puikiai tinkama rauti plaukams.

Vėliau saldainių istorijoje karamelizuotą cukrų gamino ir tobulino daugiausia amerikiečiai. Jiems patiko skonis, be to, ši cukraus masė ilgai negenda ir gali būti transportuojama dideliais atstumais – būtina sąlyga, kad prekė prigytų didelėje šalyje.

XIX a. viduryje amerikiečiai įsitikino, kad cukraus masė tampa dar gardesnė, jei į ją įpilama, pvz., pieno. Naująjį produktą imta vadinti karamele.

PURŪS LEDAI

Po Antrojo pasaulinio karo britų maisto produktų gamybos bendrovei „J. Lyons and Co.“ kilo gudri idėja pripūsti į grietininius ledus oro, kad juos būtų pigiau gaminti.

Ši užduotis buvo paskirta jaunai chemikei iš Oksfordo. Taip atsirado purūs ledai, jie buvo dozuojami mašina ir patiekiami ragelyje. Ši idėja akimirksniu prigijo, o jaunoji chemikė paliko ledų pramonę ir nuėjo į politiką. Ji buvo vardu Margaret Thatcher.

Manoma, kad pirmuosius ledus iš sušaldyto sirupo prieš 4 tūkstančius metų pradėjo valgyti kinai. Keliaudami prekybos keliais persai sužinojo apie šį skanėstą ir maždaug prieš 2,5 tūkstančio metų išrado šerbetą, jis gaminamas iš saldžių vaisių sulčių ir kalnų sniego bei ledo.

GRIETININIAI PYRAGAIČIAI

Pirmuosius grietininius pyragaičius sukūrė Paryžiaus konditeriai XIX amžiuje. Šis šokoladu glaistytas pyragaitis su grietinėlės įdaru buvo vadinamas „tźte de nčgre“ (negro galva).

Receptas pasklido po visą Europą – taip pat ir pavadinimas. Belgai vadino juos „negrių krūtimis“, o Olandijoje, Vokietijoje ir Danijoje – iki pat XX a. 9 dešimtmečio – jie buvo vadinami „negro bučiniais“.

GUMINUKAI

Kai XX a. pradžioje britų pramonininko Charleso Maynardo sūnus Gordonas pasiūlė šeimai gaminti „wine gum“(vyno gumą), tėvas kategoriškai užprotestavo. Tik visiškai įsitikinęs, kad saldainiuose nebus nė lašo alkoholio, blaivybės šalininkas Charlesas Maynardas nusileido.

Maynardų šeima gamino saldainius nuo 1880 metų – iš pradžių savo namų virtuvėje Londone, vėliau fabrike Haringėjuje, miesto pakraštyje. Nėra tiksliai žinoma, kodėl Gordonas pasiūlė naujuosius saldainius pavadinti „wine gum“. Pasak vienos iš versijų, labai tikintis Gordonas išgirdo ugningą pamokslą, kuriame buvo smerkiamas alkoholio vartojimas. Tada jis nusprendė naujuosius saldainius pasiūlyti vartotojams kaip alternatyvą alkoholiui.

DRAŽĖ

Cukranendrių cukrui paplitus Europoje, Olandija ir kitos šalys ėmė eksperimentuoti su naujomis saldainių rūšimis – pavyzdžiui, pradėjo gaminti migdolus ir graikinius riešutus su cukraus apvalkalu.

Prancūzai cukrumi glaistytus migdolus vadino „grosses dragées“ (dideliais dražė). Jie buvo dviejų rūšių: su glotniu blizgiu apvalkalu, vadinami „perlé“, ir su gruoblėtu apvalkalu, vadinami „lissée“.

Vėliau cukrinio apvalkalo technika pravertė ir farmacininkams. Jie galėjo po juo paslėpti kartaus skonio vaistus.

ZEFYRAI

Šiandien zefyrų gamyboje naudojami kiaušinių baltymai, cukrus, želatina ir cheminiai maisto priedai. Tačiau šio saldumyno pirmtakas atsirado prieš kelis tūkstančius metų ir buvo gaminamas iš Althaea officinalis – vaistinės svilarožės – šaknų sulčių. Tai baltas lipnus skystis, kurį senovės egiptiečiai maišydavo su medumi ir riešutais. XI a. Europoje svilažolės šaknų sultys buvo naudojamos kaip priemonė nuo peršalimo, o XVI a. vaistininkai rekomendavo jas vartoti kaip vaistą nuo šlapimo takų infekcijų.

Purus zefyras atsirado tik XIX amžiuje, kai prancūzai sumaišė svilažolės šaknų sultis su plaktais kiaušinių baltymais, cukrumi ir sukūrė „pāte de guimauve“ – taip prancūziškai vadinami zefyrai. XX a. pradžioje vietoj šių sulčių imta naudoti želatiną, todėl šiandieniniai zefyrai iš esmės skiriasi nuo savo pirmtakų.

LEDINUKAI

Viduramžiais Europoje cukrus buvo prabangos prekė. Jis buvo gabenamas laivais arba kupranugarių karavanais iš rytų į arabiškų šalių prekyvietes, o čia parduodamas europiečiams kaip „indiška druska“. Pavadinimas ne visai logiškas, tačiau jis atsirado dėl to, kad cukraus spalva ir konsistencija panaši į druskos.

Cukraus kaina nukrito tik tada, kai Prancūzijos imperatorius Napoleonas, norėdamas sumažinti šalies priklausomybę nuo importuojamo cukranendrių cukraus iš Vakarų Indijos, 1812 m. privertė valstiečius auginti cukrinius runkelius.

Tai atpigino cukrų. Pirmą kartą cukrus tapo prieinamas visiems, atsirado daug naujų saldainių rūšių, tarp jų ir ledinukai.