„Nerija“ verta geriausiųjų sąrašo
„Nerija“ – vienintelis Neringos miesto restoranas, patekęs į Gero maisto akademijos surengtus pirmuosius lietuviškus geriausių restoranų rinkimus – 30-ies geriausiųjų sąraše jis užėmė 24 vietą. Todėl čia ir pietausime. Įprastos koncepcijos – vertinti dienos pietus – VŽ negalėjo laikytis: jų (ar verslo pietų) „Nerijoje“ tiesiog nėra, ir vargu ar reikia.
Taigi, pietūs. Kiek apniukę, nei šalta, nei šilta. Oras toks, kad malonu sėdėti restorano terasoje kieme, bet gaspačo, t. y. šaltsriubės, nesinori.
Moliūgai ir aštuonkojai
Padavėjas pasiūlo žuvienės – šiandien ji labai skani, su šamu. Yra ir minėtosios šaltsriubės, ir burokėlių sriubos, bet renkuosi tą, kuri įrašyta valgiaraštyje, – kreminę moliūgų (4 Eur): ir gaminti ją mėgstu, ir kitur ragauti.
Restorano užkandėlė: duona arba bandelė ir sviestas su ankštpipiriais nenustebina. Užkandėlė ir tiek.
Neilgai trukus – ir kreminė moliūgų. Perdėm švelni, jei valgytum ją užsimerkęs, iš tekstūros suabejotum: moliūgienė tai ar bulvienė. Maloniai nustebina sriubos paviršių puošiantys „nėriniai“, tokius kavos paviršiuje išraito baristos. Tačiau nustebina ne akis, o gomurį – juosvai žalios spalvos „nėriniai“ išvingiuoti iš moliūgų sėklų aliejaus, šis atstoja trūkstamą moliūgiškumą ir prideda nesubrendusių riešutų skonio natą.
Dar ankstyvas metas, nesinori prisikimšti, tad iš karštųjų užkandžių skyrelio renkuosi aštuonkojį su daržovėmis ir čioriso padažu (14 Eur). Tiesą sakant, paprašytas patarimo, patiekalą pasiūlo padavėjas. Teisingai pasiūlo!
Gaunu minkštutėlį, nežinia kokiu būdu jūros skonius išsaugojusį čiuptuvą, suraitytą ant daržovių kauburėlio. Čioriso dvelksmo padaže – tiek, kiek reikia, kad nenustelbtų švelnios moliusko mėsos. Ji tikra mėsa – yra į ką dantis suleisti. Padavėjui sakau, jog Lietuvoje taip gerai pagamintas aštuonkojis labiau išimtis, nei taisyklė; jis sako, jog kasdien vakare čia kepami kepsniai, o aštuonkojis iš kepsninės – dar geriau.
Dabar užtenka šito. Visi skoniai dera subtiliais pustoniais. Užsimerkiu, mėgaujuosi sulig kiekvienu kąsniu. Įsijaučiu, jog esu ne prie Baltijos, o prie kurios nors iš tų jūrų, kurioje gyveno puikiu patiekalu virtęs moliuskas. Juolab nuo kitų trijų užimtų staliukų girdėti šnekant rusiškai, vokiškai. Nesunku suskaičiuoti: lietuvių lankytojų čia 25%.
Kai trūksta žuvų
Maždaug toks pat santykis ir kitą dieną, kai ateinu paragauti vakar nevalgytos žuvienės su šamu. Ne, šiandien jos nėra – neatvežta reikiamų žuvų. Tai gerai, vadinasi, restorane gaminama iš šviežių produktų.
Nėra žuvienės, tiks starkis iš pagrindinių patiekalų skyrelio. Padavėja dar pasiūlo į valgiaraštį neitrauktą jūros liežuvį (restorano valgiaraštis „orientacinis“, apie patiekalus geriausiai pasakys padavėjai), tačiau prašau starkio, gimtųjų vandenų gyvūno.
Dievaži, nesu iš tų, kurie restorane patiekalų kokybę matuoja pagal porcijos dydį, tačiau kiek nustebina, kad starkio su priedais porcija (17 Eur) bemaž ne didesnė, nei sotusis vakarykštis aštuonkojis.
Kabinėjuosi, žinoma, juk buvo skanu: žuvis ir saujelė daržovių aplieti švelniu sviestiniu padažu, žuvies skonio neslopina nei jokie prieskoniai, nei druska. Kitą dieną net randu pateisinimą, kodėl žuvys čia brangios: uostelyje žvejas, rodydamas į boto dugną, sako, jog šiandien visas laimikis tebuvę šeši karšiai. Kiti vyrai stovi aplink, niūriai rūko: ir jiems tas pats.
Tiesą sakant, dėl kainų restoranuose – pigu tai ar brangu – amžinai abejoju. Matuoju pagal tai, ar negaila buvo tiek mokėti. Už aštuonkojį – negaila, negaila būtų ir daugiau, o va už starkį – gaila. Šiuo klausimu, viena bičiulė yra mokiusi, jog kainodara – šeimininkų reikalas: jeigu žmonių restorane yra, vadinasi, kainodara teisinga. Tie, kas negali mokėti, eis kitur.
Įdomus dalykas: per 8 metus, kai VŽ pirmąsyk lankėsi „Nerijoje“, žuvų patiekalų kainos čia gerokai pasikeitė, o kai kurių kitų – beveik ne. Antai starkis su baravykais ir keptais pomidorais tuomet kainavo 11 Eur, dabar – 17. Anties krūtinėlė su salierų koše ir morkų bei cukinijų šiaudeliais – 12 Eur, dabar anties šlaunelės konfitas su priedais – 13 Eur.
Bet grįžkime į dabartį. Kiti patiekalai. Kava su šokoladiniu pyragu „Nerijoje“ – gardumėlis. Veršiuko žandas su bulvių koše (13 Eur) – vėl viskas dera, nieko nei per daug, nei per mažai, – tai apie skonius.
Kai vienas iš kompanijos bando užsisakyti ėriuko nugarinės su keptais baklažanais (18 Eur), kitas reikšmingai kosteli: nenorįs garsiai sakyti, kur, tačiau ėrienos valgyti jis rekomenduoja kitą vietą. Šiuosyk mums gerai ir čia, juolab vynų sąrašas „Nerijoje“ – puikus. Jame – dviejų tiekėjų, Vyno klubo ir „Mineraliniai vandenys“, vynai. Pastarasis – pagaliau ne su „žirafomis“, kurios prieš keletą metų ganėsi kone kiekvienoje pajūrio maitinimo įstaigoje. Pirmasis – su puikiais vynais, kaip visada. Ir taurėmis pilstomo gero vyno daug, tiek, kiek Vilniuje retai pasitaiko.
Banko kortelės ir kita
Nepatiko, kad negalima atsiskaityti banko kortelėmis. Pirmąsyk pietaujant padavėjas iš pat pradžių perspėjo apie esamą tvarką. Antrąsyk – nežinia kas timpteli už liežuvio aptarnaujančios merginos paklausti to paties, o ši nustemba, kad to nežinau: „Visi čia pas mus žino, be to, viešbučio recepcijoje parašyta.“
Šiuo atveju, nesu visi, be to, pietauju lauko terasoje ir net pro Kalėdų senelio žiūronus neįžvelgčiau, kas parašyta viešbučio vestibiulyje.
„Ką daro tie, kurie pavalgę neturi grynųjų“, – klausiu.
„Eina į bankomatą“, – atsainiai gūžteli ji. Didmiesčio atstumais, jis netoli – pirmyn atgal daugiausia 15 min., bet gal aš skubu į lėktuvą? Geriau jau perspėti iš anksto, jeigu taip.
Galima būtų prikibti ir prie to, kad restorano valgiaraščio nėra jokiu pavidalu internete: nei svetainėje, nei feisbuko paskyroje, bet, matyt, jį irgi visi žino. Tačiau, kad ir kaip būtų, už tai, jog nuo pat atidarymo „Nerija“ liko netipiškiausias restoranas visoje Neringoje – be jokių pamario atributų ir su tolygiai gera europinio standarto virtuve, ji neabejotinai verta vietos geriausiųjų sąraše.
VŽ įvertino – 23 balai iš 25 galimų.VERSLO TRIBŪNA
Ar kada nors pagalvojote, kad ateities duomenų saugykla gali būti ne serveriai ar debesys, o molekulė? Lietuvių startuolis „Genomika“ kuria technologiją, leidžiančią informaciją įrašyti į DNR – kompaktišką, ilgaamžę ir aplinkai draugišką talpyklą. Rugsėjo 17–18 dienomis šią inovaciją bei kitas drąsias ateities idėjas jie pristatys tarptautiniame gyvybės mokslų forume „Life Sciences Baltics“ Vilniuje, kurį organizuoja Inovacijų agentūra.
Bendrovė AS “PN Project“, Rygos centre plėtojanti naują kvartalą „Preses Nama Kvartāls“, tęsia obligacijų programą, išleisdamas ketvirtąją obligacijų emisiją. Naujoji obligacijų emisija siūlo 10 % metines palūkanas.
Įmonės „Vilmers“ vadovo Ovidijaus Jalonskio karjeros istorija netelpa į įprastus rėmus – vadovu jis tapo vos 27-erių. Per šešerius metus šiame vaidmenyje jam teko patirti ir spartų augimą, ir sudėtingus laikotarpius, per kuriuos jis išmoko ne vieną verslo pamoką. Visgi O. Jalonskis įsitikinęs – visko savo patirtimi net ir per ilgiausią karjerą neišsiaiškinsi. Prieš kurį laiką jis nusprendė žengti žingsnį, kuris nustebino ne vieną – grįžo į studijų auditoriją.
Suomijos „Rani Group“, viena sėkmingiausių pakuočių verslo įmonė, beveik prieš metus įsigijo vieną didžiausių Baltijos šalyse polietileno plėvelių ir pakuočių gamintoją UAB „Umaras“. Naujieji „Umaro“ savininkai ir Lietuvoje laikosi savo veiklos ir rėmimo filosofijos – planuoja įmonės plėtrą, pasirašyta rėmimo sutartis su Utenos krepšinio klubu „Juventus“.
