VŽ vertina: dienos pietūs „Lauro lape“

Arminas Darasevičius ir Narimantas Miežys apie mano ketinimus vienu šūviu nušauti du zuikius – išgirsti įspūdžių iš Pasaulio someljė čempionato, balandį vykusio Mendosoje (Argentina), kur Narimantas varžėsi, o Arminas dalyvavo kaip jo treneris ir Lietuvos someljė asociacijos prezidentas, ir įvertinti „Lauro lape“ tiekiamus dienos pietus – sužinojo tik atsisėdę prie stalo. Nepasakysi, kad apsidžiaugė, – kas gi norės kirsti šaką, kai esi vienas iš ant jos tupinčių paukščių, ir tokioje mažoje rinkoje, kur visi visus pažįsta.

Pomidorų ar žuvienė?

Kad ir kaip būtų, kalbėjomės ne tik apie čempionatą, nors ta tema jiedviem buvo smagi: pašnekovai taip įsijautė į prisiminimus, kad net nepastebėjo, kokią sriubą – žuvienę ar pomidorų – valgo. Iš to turėjome smagaus juoko, o aš – dar vieną patvirtinimą, kad darbu (arba kalbomis) užimtiems vyrams beveik tas pats, ką dėti į burną. Jie tik apsimeta gurmanai.

„Pomidorų?“ – klausia vienas.

„Žuvienė?“ – suabejoja kitas.

„Gal jai trūksta intensyvumo, bet šiaip – gražiai, tvarkingai padaryta“, – sukasi iš padėties Arminas, o paklaustas, ką, kalbant apie sriubą, reiškia „gražiai“, virtuvės profesionalo terminais paaiškina: „Švariai. Teisingai. Jei kalbėsime apie žuvienę – aš pripratęs prie intensyvesnės, o čia – sultinukas, ir man jis patinka.“

Tiesą sakant, svarstydami apie sriubą, juodu netoli prašauna: tai buvo žuvienė su pomidorais.

Teisinga ir tvarkinga

Dienos pietų, į kuriuos taikomės vertindami maitinimo įstaigas, „Lauro lapas“ siūlo kelis variantus. Dienos pietūs – sriuba ir antrasis patiekalas – kainuoja 6 Eur. Verslo dienos pietūs, kaip skelbiama svetainėje, – t. y. sriuba, patiekalas, gėrimas ir desertas – 10 Eur. Nors, kaip paaiškėja gavus sąskaitą, dienos deserto suma į ją įtraukta atskira eilute. Matyt, kaip yra iš tikro, dedantys eurą prie euro turėtų klausti padavėjos.

Apie patiekalus. Tąsyk, kai pietavome, buvo kepta menkė ir jautienos kepsniukas.

Lėkštėje su menke man pasirodo per daug garnyro sudedamųjų – žiediniai kopūstai, smidrai, pievagrybiai, polenta, padažas su kaparėliais, dar kažkas, bet žuvį valgau ne aš, o Narimantas, ir jis tikina, kad „viskas čia gerai“.

„Aš nevertinu: skanu, neskanu. Paruošta tvarkingai, neperkepta, valgyčiau šį patiekalą ir antrą kartą. Aš geriau įsivaizduočiau vyną, kokį rinkčiausi prie šitos menkės“, – sako jis ir vardija: negalingą ‚Grauburgunder‘ vynuogių (tiems, kurie nevažinėja po pasaulio čempionatus, ji žinoma kaip ‚Pinot Gris‘ veislė), „Gruner Veltliner“, „Weissburgunder“, „Pino Blanc“, neintensyvų, sausą Mozelio vyną.

Pagyrų jautienos kepsniui savo lėkštėje žeria ir Arminas: „Mėsa labai gerai iškepta, pora bulvyčių, padažas dera, aš daugiau nieko ir nenoriu. Žinoma, gali čia ką nors badyti, bet tai būtų tik smulkmenos.“ Vis dėlto galiausiai jis pasiduoda spaudimui ir pripažįsta, kad pievagrybiai iš menkės lėkštės geriau tiktų prie jautienos.

Abu jie, nepataisomi optimistai, pasakoja, kad pasivaikščioję po Mendosą nusprendė, jog „mūsų restoranai yra tikrai geri“.

„Na taip, – sutinka, – mėsos ten daug skanesnės.“ Ar galėtų būti kitaip, kai Argentina – mėsos tėvynė, gaminanti prie tos mėsos puikiai derantį vyną.

Tikras džiaugsmas – salotos

Vien oru, kol juodu pietauja, ir aš nesisotinu. Nuobodu valgyti trims žmonėms tą patį, taigi prašau „ko nors iš vakaro valgiaraščio“. Ne, iš jo dabar negaminama, bet padavėja paklaus virtuvės šefo.

Gaunu salotų „Buffalo mozzarella“ – tai mocarela, gražgarstės, pomidorai, pestas.

Skamba banaliai, bet pasakysiu: kąsnis mocarelos nukelia į Pietų Italiją, Apuliją. Suprantu, kad ji ne vakar vakare ten išspausta ir šiandien supjaustyta į salotas, tačiau skonis dieviškas. Ir išties atliepia „Lauro lapo“ užmojį būti moderniu itališku namų virtuvės restoranu. Antras teisingas kirtis – nuplikyti pomidorai. Pomidorai be odelių lėkštėje – besąlygiškas pliusas vertinant virtuvę.

Jaukiai patiektos dviejų rūšių bandelės, užtepėlė, aliejaus su balzaminiu padažu dubenėlis – taip pat gerai, kaip ir pomidorai be odelių.

Ant žemės visus tris nuleidžia desertas – šokolado putėsiai su šilauogėmis. Saldėsis greičiau ne šokoladinis, o kakavos, ryškesnio šokolado skonio nepajuntame nė vienas. Jo derinys su šilauogėmis gal ir būtų geras, tačiau desertas buvo patiektas per šaltas, kad išsiskleistų skoniai ir kvapai.

Ir vėl ta menkė!

Neteisinga po vieno apsilankymo vertinti dienos pietus, tad kulniuoju į „Lauro lapą“ vėl, valgyti juk vis tiek reikia. Ir atsitik tu man taip – po savaitės pamatau labai panašų valgiaraštį: salotos su pestu ir pomidorais, menkė su pavasarinėmis bulvytėmis, cukinijomis ir brokoliais. Desertui – kefyro panna cotta su bazilikais. Jau vėliau restorano feisbuko paskyroje paskaitinėju, kad dienos pietų čia siūloma įvairių, įdomių patiekalų, o šįsyk – tiesiog sutapimas. Apie tą menkę neką daugiau pasakysi nei Narimantas: „Viskas čia gerai. Tvarkingi dienos pietūs, kainos ir kokybės santykis – labai geras.“

Aptarnavimas irgi geras. Visko, ko prašėme, gavome greitai, kaip greitai galima gauti pietautojų prisirinkusiame restorane. Pliusas – vanduo nemokamai. Kitas pliusas – draugiška atmosfera į kainą taip pat neįskaičiuota.

Apie itališką modernumą daug neprisvarstysi – juk vertiname dienos pietus. Vakare čia kur kas moderniau.

Pietūs trims

Dienos pietūs 6 Eur

Dienos pietūs su mėsos patiekalu 10 Eur

Salotos „Buffalo mozzarella“ 6,50 Eur

Espresas 1,45 Eur

Juoda kava su pienu 1,74 Eur

Dienos desertas 2,50 Eur

Iš viso 28,19 Eur

Vž įvertino 22

Maistas 4

Valgiaraštis 4

Aplinka 5

Aptarnavimas 4

Kaina už vertę 5

Automobilio statymas 4