Virtualios skulptūros išmaniajame telefone
„Labai daug išmokome patys, kurdami „Virtual Borders“ (angl. virtualios sienos). Galiausiai pavyko pasiekti, kad skulptūras pamatyti kiekvienam norinčiam nebūtų sudėtinga“, – sako Gabija Grušaitė, rašytoja, menininkė, naujosiomis technologijomis pagrįsto meno projekto „Virtual Borders“ Arizonoje kuratorė ir viena festivalio „Vilnius Street Art“ rengėjų.
Be jos, unikaliame meno projekte „Virtual Borders“ dalyvavo dar du lietuviai – Londono startuolio „VirtuEye“ (jis skirtas NT objektams virtualiai apžiūrėti) kūrėjai Ronaldas Buožis ir Tadas Vidmantas, jų užduotis buvo Arizonos dykumoje pastatytas skulptūras „apgyvendinti“ virtualiojoje realybėje.
Pirmyn į Arizoną
Milžiniško dydžio (visų objektų skersmuo – apie 6 m) kiaušinienę, gaublį ir spąstus lokiams iš plastiko bei medžio sukūrė australų skulptorius, gatvės menininkas Jaime Tollas, gyvenantis Niujorke. Skulptūros buvo kuriamos Arizonos sostinėje Finikse, paskui nugabentos į dykumą, esančią maždaug už 80 km, ir ten nufilmuotos 3D kamera, kurią R. Buožis pats ir susikonstravo.
Vėliau vaizdai buvo suprogramuoti, taigi norint pasigrožėti į dykumos kraštovaizdį smagiai įsiliejančiomis skulptūromis į Arizoną vykti nebūtina. Pamatyti skulptūras galima daug paprasčiau – tereikia specialių 3D virtualiosios realybės akinių (pvz., „Sunnypeak Google Cardboard“) ir išmaniojo mobiliojo telefono. „Virtual Borders“ programėlę tiek „Android“, tiek „iOS“ operacines sistemas turintiems telefonams galima parsisiųsti iš interneto nemokamai.
Arizonos skulptūras apžiūrėjo ir VŽ „Savaitgalis“. Žinoma, naudodamasis technologijomis. Patirtis įdomi: žinai, kad esi Vilniuje, tačiau pasijunti, it klaidžiotum dykumoje tarp kaktusų, gerokai aukštesnių už žmogų. Tik pačiupinėti nei skulptūrų, nei kaktusų negali. Kita vertus, to padaryti negalėtum ir realybėje – paprastai eksponatų rankomis liesti negalima, o kaktusų... nesinori. Įspūdį sustiprino ir nežmoniškas karštis – kai kalbėjomės su p. Gabija, lauke buvo gerokai per 30 laipsnių šilumos.
Ironiškas kontekstas
„Arizonoje liepos pradžioje buvo gerokai karščiau, turbūt per 40 laipsnių. Ko gero, ir tikrą kiaušinienę nebūtų sunku iškepti tokiame karštyje, ne tik plastikinę. Atrodė, kad plastikas tuoj pradės tirpti“, – šypsosi p. Grušaitė, kurią drąsiai galima vadinti kosmopolite: gimė Lietuvoje, mokėsi Didžiojoje Britanijoje, gyvena Malaizijoje, o darbo reikalais keliauja po visą pasaulį.
Kodėl Arizona, kodėl dykuma, kodėl kaktusai, klausiu p. Gabijos. Pasak projekto kuratorės, „Virtual Borders“ propaguoja pasaulį, kuriame žmonių, idėjų, technologijų ir kultūros judėjimas nebūtų ribojamas tiek menamų, tiek fizinių sienų. „Pirmajai projekto daliai pasirinkome Arizoną dėl sudėtingo ir šiek tiek ironiško konteksto: nors prieš 100 metų ši valstija buvo Meksikos dalis, dabar čia imigracijos įstatymai bene griežčiausi, ypač nelaukiami imigrantai iš Pietų“, – pasakoja p. Grušaitė.
Dykumą kaip kraštovaizdį menininkai pasirinko dėl jos sudėtingo grožio – tai žmogui labai nepalanki terpė, be papildomo pasirengimo gali netekti ir gyvybės.
„Tai, kad tiek daug žmonių pasiryžta kirsti sieną per dykumos ruožą, sakytum, rodo didingą žmogaus prigimtį, sugebėjimą išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Galima įžvelgti ir perkeltinę prasmę – kiekvienas mūsų, norėdamas pasiekti karjeros ar kitokias aukštumas, anksčiau ar vėliau turi pereiti savo dykumą“, – įsitikinusi p. Gabija.
Sudomino amerikiečius
Anot pašnekovės, nieko panašaus į „Virtual Borders“ meno pasaulyje dar nebuvo sukurta, žinoma, jei nekalbėsime apie reklaminius muziejų filmukus: „Virtualioji realybė nėra naujovė kompiuterinių žaidimų srityje, startuolio „VirtuEye“ kūrėjai lietuviai virtualiąją realybę pritaikė NT versle, tačiau įkurdinti joje meno objektų iki mūsų niekas nebandė.“
Naujovė domina ir šiuolaikinio meno gerbėjus. Keli šimtai jų, liepos 14 d. susirinkę Niujorke, į didžiulę terasą ant namo stogo Brukline, negailėjo komplimentų projekto sumanytojams.
„Virtual Borders“ sudomino ir žiniasklaidą – menininkai dalijo interviu NBC, „Vice news“, ne vienam technologijų tinklaraščiui. Sulaukta ir kvietimų bendradarbiauti – pristatyti projektą pakvietė garsaus festivalio rengėjai, o didelė labdaros organizacija išreiškė norą menininkų sukurtą koncepciją panaudoti kuriant socialinę reklamą. „Tai tik pradžia, dar nenorime apie tai daug kalbėti. Dabar mums labiausiai rūpi rasti rėmėjų, kad galėtume plėtoti projektą“, – paaiškina p. Grušaitė.
Dabar ji gyvena ir „Vilnius Street Art“ festivalio rūpesčiais. Anot pašnekovės, šie darbai turi nemažai bendro. Juk gatvės menas atsirado tuomet, kai menininkams atsibodo ribotos galerijų erdvės, savotiškai įkalinančios kūrybą. Jie pradėjo piešti gatvėse, kad jų kūrinius galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių. Technologijos publiką dar labiau liberalizuoja. Tačiau gatvės menas gyvuoja dešimtmečius, jau susiformavo jo kultūra, vyksta festivaliai. O tokie technologijomis pagrįsti meno projektai kaip „Virtual Borders“ yra visiškai naujas dalykas“, – teigia menininkė.
Pakeisti stoties rajoną
Pasak p. Gabijos, į šiemetį „Vilnius Street Art“ tradiciškai sukviesti į kontekstualųjį meną linkę menininkai, turintys ryšių su architektūra, jaučiantys urbanistines erdves, o jos darbas buvo sugalvoti, ko reikia vienam ar kitam Vilniaus rajonui, ir atrinkti tuos menininkus, kurių darbai geriausiai komunikuos konkrečioje erdvėje su pastatais.
Menininkų pavardės rugpjūčio 19 d. bus paskelbtos festivalio leidinyje, jame bus ir stoties rajono, kuris šiemet pasirinktas kaip festivalio erdvė, žemėlapis. Šiame bus pažymėtos sienos, kurios taps menininkų taikiniais, o kartu – ir įdomesnės maitinimo įstaigos, pvz., „Keulė rūkė“, „Senas radijas“ ir pan. „Norime atnaujinti požiūrį į šį rajoną. Taip, jis ne visada gražus, sterilus, dažnai – kontroversiškas. Jame daug skirtingų terpių. Tai miesto vartai ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, juk tiek daug čia visko vyksta. Todėl nenuostabu, kad mums, menininkams, norisi jį tyrinėti ir keisti“, – kalba p. Gabija.
Ji pasakoja, kad šiemet dauguma darbų bus itin didelio formato, todėl išnuomoti patys didžiausi keltuvai, kokius tik buvo galima rasti Lietuvoje, jų nuoma sudaro nemenką festivalio biudžeto dalį. „Turime padengti festivalio dalyvių kelionės ir nakvynės išlaidas, pirkti dažus. Šiemet nepavyko surinkti planuotos sumos, todėl teko šiek tiek pakoreguoti ir dalyvių sąrašus. Bet nenusimename – viskas eina tik geryn, festivalis po truputį auga“, – sako ji. Pasak p. Gabijos, festivalio išlaidas padeda padengti verslininkų parama, šiek tiek pinigų skyrė Kultūros taryba.
Dar nesibaigus „Vilnius Street Art“, p. Grušaitė grįš į Malaiziją, kur jos laukia nuolatinis darbas Penango šiuolaikinio meno muziejuje. Taip pat pradės ruoštis vietos viešojo meno festivaliui. Menininkė tikisi, kad ras laiko užbaigti antrąją knygą (pirmoji, „Neišsipildymas“, išleista prieš porą metų).
„Suprantu, kad duonos iš knygų nevalgysiu, todėl ir atsiranda tų kitų darbų. Kita vertus, kitos veiklos prideda įdomios patirties, nes nuolat mokausi, keliauju, susipažįstu su įvairiais žmonėmis. Visa tai susiveda į vieną kūrybinę patirtį“, – kalba p. Gabija.
