Ne tradiciniai, ne postmodernūs, be vertybių. Kas?

„Realybės negalim pačiupinėti iki galo, – sako prof. Ramonaitė, – bet vis tiek tyrimo rezultatai mus apstulbino. Pasirodė, kad vyraujantis oficialusis diskursas, jog sovietmetis buvo blogai, nė kiek nepersiduoda žmonėms, o visuomenėje vyrauja diskursas, kad sovietmetis buvo gerai.“ Aiškindamiesi, kaip vertinamas sovietmetis, tyrėjai sudarė vadinamąjį semantinį diferencialą: vienoje jo pusėje buvo parašytas žodis, kitoje – jo antonimas, pvz.: teisingumas – neteisingumas, idealizmas – cinizmas, prasmė – absurdas ir t. t.

„Žmonių buvo klausiama, su kuriuo žodžiu jiems labiau asocijuojasi sovietinė sistema, ir daug jų sovietmečiui apibūdinti rinkosi pozityvųjį žodį, išskyrus, žinoma, priešpriešą „kontrolė – laisvė“. Taigi vertinimas, kad sovietmetis buvo idealistiška, gera sistema, vyrauja“, – aiškina pašnekovė. Paprašyta patikslinti, kaip toks vertinimas matomas pagal amžiaus grupes, ji sako, kad pačių jauniausių žmonių apie tai nebuvo klausta, nes jie neturi tiesioginės gyvenimo sovietmečiu patirties. Tačiau jaunesnieji, paklausti apie sovietmetį bendresnio klausimo – ar sovietmečiu gyventi buvo geriau negu dabartinėje Lietuvoje, sako: „Nežinau, neturiu nuomonės.“

„Atrodo, kaip galima neturėti nuomonės tokiu klausimu: juk tėvai, mokykla apie tai kalba. Bet, matyt, tai, ką jie girdi viešojoje erdvėje ir artimoje aplinkoje – šeimoje, iš tėvų, tarpusavyje konfliktuoja ir jaunuoliai sako „nežinau“, nes nesupranta, kaip suderinti tuos skirtingus kalbėjimus. Be abejo, yra jaunų žmonių, kurie atsakė tikrai žinantys, kad sovietmetis buvo blogai. Tai tie, kurių tėvai buvo ne sovietinių pažiūrų“, – aiškina prof. Ramonaitė.

Jos įsitikinimu, sistemos ir ideologijos čia negalima painioti. „Taip, komunistine, marksistine ideologija niekas netikėjo, tai buvo propaganda, ir žmonės nelabai į ją kreipė dėmesio, bet sistema jie tikėjo, tikėjo, kad iš esmės ji gera. Kai ji žlugo, iš pradžių nebuvo galima prisipažinti, kad to gailiesi; bet vėliau prasiveržė, jog iš tiesų daug žmonių giliai viduje jos gailėjosi, tik nedrįso to aiškiai pasakyti“, – kalba profesorė.

Tokį vertinimą būtų lengva nurašyti socialiniam buitiniam lygmeniui: saugumui, garantijoms, panašiems dalykams. Svarstydama apie gilesnes jo priežastis pašnekovė grįžta prie vertybių. Anot jos, senajai prieškario kartai sovietmečiu buvo labai sunku, nes ji turėjo savo vertybes, bažnyčią, religiją, o sistema visa tai neigė. Jaunoji karta, gimusieji jau po pokario, septintąjį dešimtmetį, subrendo vėlyvuoju sovietmečiu. Juos užaugino sovietinė mokykla, jie nematė represijų ir net nežinojo apie jas. Dabar skamba neįtikimai, kad nežinojo, bet tai tvirtina ir šis, ir kiti tyrimai, kad ir neseniai išėjusi prof. Danutės Gailienės sudaryta knyga „Gyvenimas po lūžio: sunkių traumų psichologiniai padariniai“.

„Be abejonės, buvo žmonių, kurie žinojo apie represijas. Bet buvo ir tokių, kurie nežinojo net tuo atveju, kai jų pačių giminėje buvo represuotų, ištremtų“, – sako pašnekovė. Anot jos, to priežastys kelios: ir tėvai bandė apsaugoti vaikus, kad šie ko nors neprišnekėtų, ir jiems patiems emociškai sunku buvo apie tai kalbėti. Sąjūdžio metais, kai prabilta apie trėmimus, apie tai, kad yra Molotovo–Ribentropo paktas, daugelį tai šokiravo.

Sistemos vaikai

„Ir ką gi, negali sakyti, kad sovietmečiu buvo gerai, kai paaiškėja tokie faktai, bet reiktų pabrėžti, jog tos kartos prasminį pasaulį formavo sistema, vėlyvasis sovietmetis, jie patys dalyvavo kuriant tą sistemą – tai buvo industrializacija, kolūkiai ir pan. Dalyvavo ir šiek tiek vyresnės kartos žmonės, kurie matė represijas. Iš vienų buvo atimta žemė, namai, ir jie jautėsi blogai; kiti buvo mažažemiai, jie prisidėjo prie tos naujos modernios sistemos kūrimo – baigė mokslus, tapo inžinieriais, vadovais, tiesė kelius, statė namus, fermas ir t. t., jie pradėjo gyventi šiuolaikiškai – sakykim, gaudavo butą, turėjo atostogų, galėjo gauti kelialapį į Krymą. Tuo metu tai buvo modernybė, kaip ir elektra, fermos bei daugelis kitų dalykų. Urbanizacija ir galų gale ateizacija – tai modernizmo proceso, kuris Vakaruose jau buvo įvykęs, dalis. Pagaliau buvo optimistinis menas, kinas, aišku, propaganda ir visa kita, bet buvo nemažai įkvėpimo, ir žmonės tuo savotiškai didžiavosi.

Mums dabar atrodo, kad tai blefas, bet kai šneki apie tai su žmonėmis, kai kurie jų sako: „Tai buvo mūsų – fermos, kultūros namai, mes čia viską darėm; atėjo Landsbergis ir sugriovė tai, ką mes visą gyvenimą statėm. Tas kolūkių sugriovimas... taip, dabar skamba juokingai, bet iš tiesų nejuokinga. Tai ir būtų atsakymas į klausimą, kodėl jie gailisi sovietmečio. Gailisi, nes ta sistema, pabrėžiu – ne ideologija, o sistema, buvo jų. O dabartinė sistema yra ne jų, ir tai labai juntama“, – kalba prof. Ramonaitė. Ji pasakoja, kad tai buvo matoma seniai. Rašydama daktaro disertaciją ji svarstė: kodėl žmonės taip nekenčia valdžios, tiesiog nesveikai. Žiūrint iš vakarietiškų teorijų perspektyvos, atrodytų, kad jei valdžioje yra tavo mėgstama partija, turėtum džiaugtis demokratija ir pasitikėti valdžia.

„Pas mus tie, kurie vadina save dešiniaisiais, valstybės institucijomis pasitiki daug labiau, net jei kurį laiką valdo kairieji. O prosovietiniai visą laiką nepasitiki. Pvz., kai valdžioje buvo A. M. Brazauskas, kuris jiems patiko, jie vis tiek nepasitikėjo institucijomis, valstybe ir sistema. Todėl, kad sistema ne jų. Tie žmonės iki šiol jaučia nuoskaudą. Įsivaizduokite, jie dirbo visą gyvenimą, kuris yra vienintelis, jų nugyventas, ir staiga kažkas pasako: ne, tai buvo istorinė klaida. Jie tos sistemos sugriuvimą priėmė kaip asmeninį įžeidimą, gal net ne patį sugriuvimą, kiek jo interpretaciją, ir negali to atleisti iki šiol“, – kalba pašnekovė.

Prarastoji karta

Pasukę pokalbio temos link, kokia ji, toji Nepriklausomybės karta, – posovietinė ar postmoderni, pirmiausia išsiaiškiname, kad Nepriklausomybės karta – tai gimusieji nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios. Pašnekovė sako, kad prieš pradėdama tyrimą manė, jog iš kokių nors vertybinių dalykų turėtų būti matomas lūžis, skirtumas tarp šios ir sovietinių kartų, bet paaiškėjo, kad tų skirtumų nelabai yra arba jie ne tokie, kokių mums norėtųsi.

Anot prof. Ramonaitės, kai kalbama apie vėlyviausią sovietmečio kartą, ji vadinama prarastąja. Prieš jai gimstant sovietmetis klestėjo, buvo juntama pažanga. Devintąjį dešimtmetį, tai kartai bręstant, progreso nebebuvo matyti, buvo juntamas nuosmukis, ir ji nebeturėjo iš kur pešti entuziazmo. Ją tarsi ištiko prasmės ir vertybių vakuumas – senoji tradicinė tvarka jau seniai nebeveikė; senąją sugriovusi sovietinė tvarka pati prarado patrauklumą, ir tapo aišku, kad tai blefas, kad iš tikrųjų nieko gera čia nėra. Bet nebuvo ir nieko kita, iš ko galėtum pasisemti vertybių ar idėjų.

„Buvo tik mažos atskiros grupelės, subkultūrinės terpės, pvz., etnokultūrinis judėjimas ar uždaras bažnytinis pogrindis, į kurį kam nors pasisekė pakliūti. Kiti skausmingai ieškojo prasmės, pasinerdami į alkoholį ar net narkotikus, bet jų procentas nebuvo didelis. Kiti gyveno gyvenimą, kuriame tos prasmės tarsi nelieka, tik privatus buitinis lygmuo, kai gyvenimo džiaugsmas susideda iš buitinės gerovės kūrimo – ano meto sąlygomis tai reiškė gauti importinių prekių.

Bet kai tą prarastąją kartą palyginu su Nepriklausomybės vaikais, nematau skirtumo arba matau skirtumą į blogąją pusę. Toks jausmas, kad ji dar labiau prarasta“, – kalba prof. Ramonaitė.

Pasak jos, gyvendami savo terpėje mes tarsi nematome tokių žmonių, bet nuvažiavęs su studentais į ekspedicijas, į provinciją, ir šnekėdamasis su kaimo žmonėmis, kurių artimiausiame mūsų, miestiečių, rate nėra, pamatai, kad su jaunimu kalbėtis gana sudėtinga: „Su kokia bobute gali tris valandas šnekėti apie politiką, o su jaunimėliu kalba baigiasi po 10 minučių, nes jie negali nieko pasakyti: jie niekuo nesidomi, nežino, nedalyvauja, jiems viešasis gyvenimas visai nerūpi. Tai tarsi būtų galima suprasti – jaunas žmogus, kam jam ta politika, bet šalia eina baisus cinizmas. Iš kur jis? Juk nieko nežinai, niekur nedalyvauji, bet vis tiek viskas blogai, vagys valdžioje ir t. t.“

Nei miestas, nei kaimas

Kai tarsteliu, kad gal kaime apskritai daugiau cinizmo nei mieste, pašnekovė sako, jog „miestas“ arba „kaimas“ – stereotipinės klišės, nes ir mieste galima rasti labai neigiamų dalykų.

„Man atrodo, kad kaip sovietmečiu buvo du paraleliniai, beveik nesusisiekiantys pasauliai, tokie jie yra ir dabar. Mes linkę primesti tam tikrus apibūdinimus, sakyti, ai, tai sovietiniai žmonės. Bet juk toje sovietmečio Lietuvoje vieni buvo sovietiniai, kiti – ne, ir tarp jų buvo didelė praraja. Būdavo, kad į skirtingas terpes patekę žmonės su savo artimaisiais nebesusikalbėdavo, nebendraudavo dėl visiškai skirtingo santykio su sistema. Tai taip skausminga ir moraliai gilu, kai negali bendrauti su artimu žmogumi, nes matai, kad jis mąsto visai kitaip. Todėl jokiu būdu negalima sakyti, kad sovietmečiu visa visuomenė buvo sovietinė, visada norėčiau tai pabrėžti. Lygiai tą patį matau ir dabar – yra terpių, turinčių visiškai skirtingą matymą, ir jos gana uždaros. Gyvendami vienoje terpėje, mes nematome tos kitos, ir priešingai – kiti nemato mūsų. Tai du šalia funkcionuojantys pasauliai, tai nėra „kaimas“ ir „miestas“, – kalba prof. Ramonaitė

Pilietinė visuomenė?

Paklausta, ar tokiame kontekste sąvoka „pilietinė visuomenė“ apskritai turi turinį, pašnekovė perklausia: „Ar turite omenyje, kad pilietinė visuomenė yra koks nors demosas, kaip tauta, kuri pakyla tarsi koks Sąjūdis ir veikia kartu? Ir beveik atlaidžiai paaiškina, kad akademiškai į pilietinę visuomenę žiūrima truputėlį iš kito kampo, – ne kaip į demosą ar tautą kaip į kokį nors junginį, vienijamą tų pačių vertybių ar tikslų. Ji labiau matoma ne kaip individų krūva ar koks nors vienis, bet kaip savarankiška, susiorganizuoti gebanti žmonių sankaupa, gyvas organizmas, kai žmonės gali šnekėtis, spręsti, sugalvoti ką nors sykiu padaryti.

„Pilietinės visuomenės klausimu“ ji pateikia pavyzdį iš Italijos: tyrimai teigia, kad kokiame nors Pietų Italijos kaimelyje žmonės gyvena šimtus metų, gyvena blogai, ir nieko negali padaryti, nes kiekvienas sau sėdi namuose ir kiekvienas sau skundžiasi gyvenimu.

„Galime pasiguosti, kad pas mus nėra taip blogai kaip tuose klasikiniuose Italijos, kurios visuomenė antipilietinė, pavyzdžiuose“, – šypsosi profesorė. Ko gero, klasikinis pavyzdys, kad mažas akmenėlis didelį vežimą išverčia, čia galėtų būti mūsų Sąjūdis.

„Tikrai, – linkteli pašnekovė, – tarkime, kai rašėme knygą apie Sąjūdį, norėjome pasakyti, jog nebuvo taip, kad tauta miegojo ir staiga vieną dieną atsibudo, užsimanė laisvės ir išėjo į gatves. Ne, ten buvo visai kiti dalykai. Visuomenė kaip buvo dominuojamai sovietinė, taip ir liko, bet būtent nedidelės terpės užteko visam tam stebuklingam judėjimui padaryti.

Yra apskaičiuotas procentas – apie 3,5, kiek visuomenei reikia idėjos palaikytojų, kad būtų galima daryti taikią revoliuciją. Žinoma, klausimas, kaip didžioji masė į tai reaguoja. Jei neigiamai, nieko nebus. Kalbant apie Sąjūdžio laikus, viskas buvo padaryta intuityviai protingai, sakykime, statyta ne ant Vasario 16-osios, o ant Ribentropo–Molotovo pakto. Žmones sukrėtė faktas, kad juos apgavo, kad tai, ką jie manė esant tiesa, yra netiesa.“

Vis dar be vertybių

Grįžtant prie temos – posovietiniai ar postmodernūs, ir kodėl ta pirmoji Nepriklausomybės karta, žiūrint vertybiškai, taip nesiskiria nuo sovietmečio žmonių, pašnekovė sako atsakymo į šį klausimą iki šiol neturinti. Galbūt, svarsto ji, čia galima pasiremti garsiu mokslininku R. Inglehartu – jis visame pasaulyje atlieka tyrimus, braižo gražius žemėlapius, kuriuose sudėlioja šalis pagal dominuojančias vertybes, ir žiūri, kurios šalys ir kuo yra panašios. Neseniai buvo paskelbti 2010–2014 m. daryto tyrimo duomenys.

„Ir kurgi yra Lietuva? – retoriškai klausia prof. Ramonaitė. – Juokinga, bet tame žemėlapyje artimiausi mūsų kaimynai iš vienos pusės yra Baltarusija, iš kitos – Kinija.“

R. Ingleharto tyrimų metodologija sudėtinga, į jo braižomas dvi susikertančias ašis patenka daug vertybinių dalykų. Jo tyrimas rodo, kad aktyviai pilietiškiausios yra Šiaurės valstybės, sakytume, jos postmoderniausios. Yra išskirtos ir konservatyvios, tradicionalistinės, ne tokios turtingos valstybės, kitame šone – turtingos postmodernistinės, o mes esame nei tos, nei tos, mes labiausiai atitolę nuo visų kartu su kinais.

„Tai reiškia, kad mes nebe tradiciniai, ir ne postmodernūs. Bet ar modernūs? Nesakyčiau. Mes tiesiog tokie... palikti be nieko. Vienos vertybės nebeaktualios, kitos dar neaktualios, mes pakibę ore, tų vertybių tarsi nėra, tik išgyvenimo rūpestis.“

Optimizmo yra

Tačiau, pasak prof. Ramonaitės, yra ir kitas dalykas. Tai žmonės, kuriuos ji mato universitete, – jie visiškai postmodernūs ir absoliučiai niekuo nesiskiria nuo užsieniečių. Jie turi daug potencialo – jie savimi labai pasitiki, jie vakarietiški, jiems nebėra ribų tarp valstybių, jie šneka angliškai taip pat gerai, kaip lietuviškai, draugų užsieniečių turi tiek pat, kiek lietuvių, jie gyvena pasaulio žmonių gyvenimą. Intelekto, aktyvumo, pasitikėjimo savimi – begalybė, ir tokio jaunimo yra daugiau nei pakankamai, kad jis galėtų ką nors didelio išjudinti.

„Klausimas, kuris mane neramina, – kaip padaryti, kad jie angažuotųsi Lietuvai? Jeigu gerai juos suprantu, man atrodo, kad jiems visgi svarbu ne valstybė, o saviraiška. Dėl jos jie gali padaryti labai daug, bet klausimas, ar ta saviraiška bus panaudota Lietuvai. Ir kaip juos angažuoti, kad savo potencialą panaudotų čia. Maža valstybė turi ir pranašumų, ji dinamiška, ją galima greitai išjudinti. Sukaupę ir panaudoję tą jaunimo energiją, galėtume pasiekti stebuklingų rezultatų.

Bet reikia atrasti raktą, kaip padaryti, kad jauni žmonės neišsibėgiotų kiekvienas sau, kad jiems būtų gera ir įdomu daryti ką nors Lietuvai, kad iš atskirų individualių energijų pasidarytų sinergija. Tai būtų sprogstamasis užtaisas.

Ir ne problema tai, kad dalies jų nėra Lietuvoje, tą energiją vis tiek galima panaudoti, čia svarbiausias jų santykis, o jis galėtų būti gana pozityvus“, – kalba profesorė.

Apie pilietinę galią

Tam tikras pilietinės visuomenės brandos rodiklis galėtų būti Pilietinės galios indeksas (PGI), kurį nuo 2007 m. atlieka Pilietinės visuomenės institutas (PVI). Pasak politologės dr. Ievos Petronytės, PVI direktorės, šį indeksą sukonstravo prof. Ainė Ramonaitė, dr. doc. Rūta Žiliukaitė ir dr. Mindaugas Degutis. Matuoja jis keturias pagrindines dimensijas: pilietinį aktyvumą, potencialų pilietinį aktyvumą, pilietinę įtaką ir socialinės aplinkos vertinimą, t. y. pilietinės veiklos riziką, o susumuotos jos ir parodo PGI. Nuo 2007 m. tos dimensijos po truputėlį kito, po keletą punktų ūgtelėjo, tačiau 2014-aisiais pastebėtas kritimas, ypač – pilietinio aktyvumo.

„Problema ta, kad kitos galios dimensijos visiškai nekinta, arba priešingai, kinta į neigiamą pusę. Pvz., pusė apklaustų žmonių mato riziką veikti pilietiškai – jie bijo prarasti darbą, sulaukti grasinimų susidoroti, skundų ar tiesiog būti palaikyti keistuoliais, ir tie skaičiai nekinta“, – kalba dr. Petronytė.

Pasak prof. Ramonaitės, svarbu tai, kad riziką labiau mato tie, kurie patys dalyvauja pilietinėje veikloje. „Tas mūsų indeksas toks ir išėjo: kuo labiau žmonės dalyvauja, tuo labiau jie mato riziką, tad mes fiksuojame, kad aplinka nėra palanki pilietinei visuomenei. Pozityvu tai, kad vis tiek randasi žmonių, kurie dalyvauja, nepaisydami nepalankios aplinkos. Laimė, kad jie dar nepavargę arba vis atsiranda naujų žmonių“, – šypteli prof. Ramonaitė. Ji pasakoja, kad iš pradžių, matydami pilietinio aktyvumo augimą, tyrėjai džiaugėsi: jeigu nuosekliai auga, vadinasi, bus gerai. Bet kai pastaraisiais metais jis nukrito, kad ir nesmarkiai, pradėta galvoti, ar iš tikrųjų būta augimo, ar tik taip manyta.

„Manėme, kad ekonominis augimas savaime turėtų skatinti aktyvumą, atrodė, kad taip ir yra, bet naujausi duomenys mus nugąsdino. Nes kai žmonės geriau gyvena, jie turi daugiau laiko, mažiau jaudinasi dėl rytdienos ir daugiau dėmesio gali skirti pilietinei veiklai. Deja, šitas modelis čia nesuveikė“, – sako prof. Ramonaitė.

Anot jos, tyrimas parodė, kad tarp jaunimo pilietinės galios yra daugiau. Tai pozityvu: „Jie drąsesni. Iš tyrimo matyti, kad jie jaučiasi įtakingesni. Bet yra kitas dalykas, kurį analizuodama duomenis pastebėjo Rūta Žiliukaitė, – mokykloje jaunuoliai įtraukiami į įvairias veiklas, bet jiems baigus mokyklą aktyvumas krinta. Sakytum, mokykloje jis buvo dirbtinai stimuliuojamas, tačiau ilgalaikiškumo čia nėra. Nėra taip, kad jie priprastų prie pilietinės veiklos, nebegalėtų be jos gyventi ir patys ieškotų kitų organizacijų. Tas nuosmukis po mokyklos truputėlį gąsdina, ir klausimas, ar tai, ką mokykla duoda, yra tvaru.“

„Atvirai kalbant, jaunosios kartos aš iki galo nesuprantu, vis tiek ji man – nepažintas objektas, – sako prof. Ramonaitė, 2007 m. išrinkta geriausia VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja. – Tuos duomenis ir taip, ir kitaip vartai, pjaustai ir nesupranti, kuo jie gyvena, kaip mąsto, nuo ko priklauso, kad taip mąsto, juk ne vien nuo tėvų.

Visuomenėje susidaro tam tikros normos – normalu tampa tai, ką žmonės mato aplink save. Antai, kalbėjome apie visuotinai neigiamą požiūrį į valdžią – šnekėti blogai apie valdžią yra normalu. Ir nenormalu, nesąmonė šnekėti gerai. Ir kas norės čia pasirodyti kvailas? Kai terpėje, kurioje gyveni, susidaro tam tikros normos, jų ir laikaisi, juk nebūsi išsišokėlis. Pas mus, matyt, norma yra nebūti aktyviam. O Skandinavijos šalys – tai unikumas, jų žmonių aktyvumas, dalyvavimas organizacijų veikloje, sakytum, net kažkoks nesveikas, žmonės dalyvauja keturiose, penkiose organizacijose, ir tai yra norma. Normalu dalyvauti, o pas mus – priešingai. Todėl man labai norisi suvokti, pačiupinėti tas terpes, kuo jie gyvena, kas jiems normalu, kas ne, tada būtų galima daug giliau suvokti tyrimo rezultatus.“