Menininkė, pretenduojanti į milijonieres

Skeptikai pasakytų: „Didelio čia daikto – kelios pramoninės mados (pret-a-porter) drabužių parduotuvėlės netolimame užsienyje.“ Bet tai tik pradžių pradžia, sako dizainerė. O ji sėkmingesnė, nei pati tikėjosi. Žinoma, kalbame apie jos septintus metus skaičiuojantį prekių ženklą „Julia Janus“.

Skaičiai – iškalbingi

Kad skaitytojams būtų lengviau įsivaizduoti „Julia Janus“ verslo mastą, VŽ „Savaitgalis“ reikalauja skaičių. Jie iškalbingi: 2013 m. parduota 12.877 vnt. gaminių, 2014 m. – 2,04 karto daugiau, t. y. 26.266 vnt. Suprantama, didėjo ir pajamos – nuo 632.539 Eur 2013-aisiais iki 1.477. 293 Eur 2014 m. (išaugo 2,3 karto). Kiek daugiau nei 20% pajamų gauta iš eksporto.

Elektroniniai pardavimai 2014 m., palyginti su 2013 m., taip pat išaugo maždaug du kartus. Pardavimai iš užsienio per e. parduotuvę praėjusiais metais sudarė apie 10%.

„Tai jūs – jau milijonierė“, – skubu „diagnozuoti“. „Ne ne, – juokiasi p. Julija. – Pelnu kol kas pasigirti negalime, nes nuolat investuojame į plėtrą. 2013 m. atidarėme vieną parduotuvę, 2014 m. – tris bei dar vieną atnaujinome.“

Pasak pašnekovės, šiuo metu „Julia Janus“ mažmeninį tinklą sudaro penkios vadinamosios gyvenimo stiliaus parduotuvės (angl. concept store) Lietuvoje (3 – Vilniuje, po vieną – Kaune ir Klaipėdoje), po vieną – Rygoje ir Kijeve. Ir lietuviškose, ir užsienyje įrengtose parduotuvėse prekiaujama ne tik drabužiais, avalyne bei aksesuarais, bet ir virtuvės bei valgomojo linijos daiktais – indais, įrankiais, žvakėmis ir t. t. Suprantama, ne visus dalykus ji kuria pati. Su „Julia Janus“ bendradarbiauja ir jauni, ir patyrę specialistai – juvelyrai, keramikai, avalynės ir daiktų dizaineriai, kuriems nesvetimos p. Janulaitytės kūrybos kryptys ir filosofija, glaudžiai susijusi su baltiška pasaulėjauta ir gamtos motyvais: pasteliniai atspalviai, asimetriški siluetai, organiškas raštų marginimas, natūralios medžiagos.

Didelė produkcijos dalis pagaminama Lietuvoje, tačiau kai kuriuos dalykus verslininkė priversta užsakyti svečiose šalyse. Pavyzdžiui, avalynė siuvama Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. „Mes turime daug idėjų, bet jas riboja technologinės galimybės ir industrijos nebuvimas. Tačiau sąmoningai nesirenkame Azijos šalių, kur galbūt produkciją gamintų grašius gaunantys vaikai ar nėščios moterys. Norime, kad verslas būtų etiškas, taip pat stengiamės išlaikyti gerą kokybės ir kainos santykį“, – sako p. Janulaitytė-Janus.

Nuo Helsinkio iki Seulo

Plėsti veiklos geografiją p. Julija pradėjo 2013 m. – pasiūlė savo drabužių Rygos dizainerių butikui „Klase“. Pamačiusi, kad jos produkcija yra paklausi, pernai kovą nusprendė atidaryti Latvijos sostinės senamiestyje nuosavą parduotuvėlę.

Kiek daugiau nei prieš metus „Julia Janus“ įžengė į Ukrainą. Parduotuvė Kijeve atidaryta kartu su franšizės partneriais – prekybos centro „Atmosfera“ valdytojais.

Didžiausias viltis „Julia Janus“ dabar sieja su Vokietija, Kanada, JAV, Suomija ir kitomis Šiaurės Europos šalimis. „Ten turime labai naudingų pasaulinėse parodose užmegztų kontaktų – tai agentai, parduotuvių atstovai, verslo konsultantai, parodų rengėjai, kurie mūsų produkciją pristato potencialiems franšizės partneriams ir didmenininkams“, – pasakoja verslininkė.

Dalyvauti parodose naudinga, tačiau tai – ir didelė prabanga, todėl lietuviai stengiasi dalyvauti tik tuose renginiuose, kuriuose susirenka panašaus stiliaus produkciją siūlantys dizaineriai.

„Juk Paryžiuje vyksta ne viena paroda, tačiau norisi būti tame sektoriuje, kur galima sulaukti žinančių, ko nori, užsakovų. Todėl važiuojame ne bet kur, o į „Who‘s Next“. Rugsėjį dar vyksime į Niujorko parodą „Tranoi“, ten taip pat tikimės sulaukti dėmesio“, – kalba pašnekovė.

Naudingos pažintys užmezgamos ne tik tarptautinėse parodose, bet ir Vilniuje: pavyzdžiui, vienas prekeivis iš Saudo Arabijos apsilankė pagrindinėje – Stiklių gatvės – krautuvėlėje ir taip susižavėjo dizainerės kūryba, kad išsyk pareiškė norintis prekiauti jos produkcija savo šalyje.

Dar šiais metais „Julia Janus“ ketina atidaryti laikinąją parduotuvę Pietų Korėjos sostinėje Seule, o įgyvendinti šią „misiją“ padeda ten gyvenantis lietuvių verslininkas.

Pašnekovė tikisi savo prekių ženklu „Julia Janus“ sudominti ir suomius – su juo jie galės susipažinti Helsinkyje rugsėjį atidaromoje laikinojoje parduotuvėje. Žiniasklaidos dėmesį p. Julija ketina patraukti Latvijoje išbandytu triuku: į atidarymą pakviesti žinomą virtuvės meistrą, kuris sukurtų improvizuotą patiekalą jos drabužių kolekcijos tema. Panašų performansą mados namai „Julia Janus“ rengiasi pademonstruoti ir Helsinkio dizaino savaitėje.

Kaltina arogancija

Tokių kulinarinių improvizacijų galima rasti ir žurnale „Mada ir maistas“, kurį leidžia UAB „Julia Janus“. Čia mados fotosesijų temas pratęsia ir sukuria originalius patiekalus žinomi Lietuvos, Latvijos, Estijos virtuvės meistrai.

Kulinarija išskirtinai domisi ir pati dizainerė: išbandžiusi daugybę pasaulio virtuvių, dabar savo namų virtuvėje ji drąsiai pati kuria receptus derindama įvairius prieskonius ir produktus. Malonus jai ir toks laisvalaikis kaip kino filmų, teatro premjerų peržiūros. „O kai noriu visiškai atsijungti nuo pasaulio, į rankas imu knygą“, – sako ji.

Tiesa, visiems šiems pomėgiams dabar laiko turi tik savaitgaliais, mat kitomis dienomis daug sportuoja. Kaip sako pati, jogos pratimai, užsiėmimai sporto salėje ne tik padeda pailsinti smegenis, bet ir suvaldyti vidinį savo žvėrį: „Taip, kartais galiu pasirodyti arogantiška ar net pikta, nes nemėgstu saldžialiežuvių, šiknalindžių, kvailių ir tuščių kalbų. Galbūt todėl neretai esu kaltinama arogancija, ji pirmiausia pasireiškia nenoru bendrauti.“

Ji prisipažįsta, kad ir dirbti su ja nelengva, – gali užsiplieksti kaip degtukas, ypač kai žmonės darbus padaro atmestinai, yra neatsakingi. „Anksčiau iš darbo galėdavau atleisti tą pačią akimirką, jei kas netiko. Per laiką aštrūs kampai gerokai apsigludino. O galbūt ilgainiui ėmiau suprasti, kad ne kiekvienas gali padaryti tai, ko iš jo reikalauji“, – šypsosi p. Julija.

Paklausta apie savo pačios nuodėmes, pašnekovė juokiasi nesanti ir pati tobula: „Neatsitiktinai prekių ženklo pavadinime yra žodis „Janus“. Tai ne tik mano pavardės santrumpa. Janusu senovės romėnai vadino ir savo dviveidį vartų, durų, pradžios ir pabaigos dievą. Janusas simbolizuoja pokytį – praeities į ateitį, vienos būsenos į kitą, požiūrio, pasaulėžiūros. Aš irgi esu lyg du žmonės viename: viena mano pusė principinga, darbšti, nuolat besimokanti naujų dalykų, kitaip tariant, geroji. Tuo pat metu manyje gyvena ir tinginė niurzga, galinti prasivartyti visą dieną ir nieko neveikti, persivalgyti, padauginti vyno, persirūkyti, kelyje viršyti greitį.“

Raudoni kilimai, kolekcijų pristatymai, vakarėliai su šampanu, fotografų blykstės – taip daugelis įsivaizduoja mados verslą. „Tai tik uogelės ant torto. Po jomis – didžiulė mėsmalė ir juodas darbas, ypač jei turi savo prekių ženklą“, – stereotipus griauna p. Julija.

Matyt, apakinti šių iliuzijų į mados pasaulį ir veržiasi kas netingi – drabužių kolekcijas kuria aktoriai, dainininkai, stilistai ir kitų profesijų atstovai, nesimokę kostiumo dizaino.

„Negali tapti dizaineriu atėjęs iš gatvės, kaip ir negali apsiskelbti advokatu, odontologu ar dietologu. Visose srityse reikalingi profesionalai. Be to, viena yra sukurti kolekciją. Tegu tie neprofesionalai pabando parduoti bent vieną drabužį – tuomet pažiūrėsime, kas yra kas“, – šypsosi dizainerė.

Nesėkminga pradžia

Jos kelias į sėkmę buvo vingiuotas: į Vilniaus dailės akademiją (VDA) įstojo tik iš antro karto, nesėkmingai baigėsi ir pirmieji bandymai versle.

Sako dar paauglystėje supratusi, kad nori būti menininke, kurios darbai būtų pritaikomi, o ne kabinami ant sienos. Lankė dailės mokyklą, vėliau piešti mokėsi privačiai. Nors tėvai nepritarė, iš vidurinės mokyklos perėjo į vakarinę: dieną mokėsi, o vakare Vilniaus modelių namuose dirbo siuvėja mokine. Tačiau visos pastangos nuėjo veltui: kai pateikė prašymą stoti į Vilniaus dailės akademiją (VDA), jai net nebuvo leista laikyti egzaminų.

„Paskui Vilniaus modelių namuose mano pareigas paaukštino – tapau piešėja. Turėjau piešti techninius jau pasiūtų modelių piešinius. Dizaineriai buvo reiklūs, neretai tekdavo perpiešti modelius, ir ne po vieną kartą. Užtat po metų, 1989 m., stojant į trokštamą kostiumo dizaino specialybę mano balai buvo geriausi“, – prisimena p. Julija.

Studijų kokybei ji sako neturinti pretenzijų, juolab kad pataikė mokytis pačiu laiku, kai į šią mokslo įstaigą priėmė dirbti jaunų pažangių dėstytojų. „Tai buvo permainų laikas, atėjo laisvė, kurią mes, menininkai, ypač stipriai pajutome ir norėjome išreikšti. Pradėjome važinėti į tarptautinius festivalius, laimėti apdovanojimus, ne vieną pagrindinį prizą esu gavusi ir aš. Užsieniečiai nelabai žinojo, iš kokios mes šalies, tačiau manė, kad Vilniuje yra labai gera dizaino mokykla. Turbūt todėl, kad kūrėme tikrą avangardą, – neturėjome iš kur gauti normalių medžiagų, todėl drabužius konstravome iš ko pakliūva: porolono, metalo, popieriaus ir pan.“ – prisiminimais dalijasi dizainerė. Jos kurse mokėsi žinomi mados kūrėjai Ramunė Piekautaitė, Seržas Gandžumianas, Sandra Straukaitė.

Vis dėlto didžiausiu spyriu į užpakalį kurti savarankiškai ir atidaryti savo mados namus ji vadina studijas Olandijoje, Arnhemo dailės ir dizaino akademijoje, pagal mainų programą. Pirmąją įmonę p. Janulaitytė įkūrė iš karto po studijų, 1994 m., kartu su p. Gandžumianu. Po vienu stogu jie ėmė kurti pirmąsias pramoninės mados kolekcijas. Ypač populiarūs tapo p. Julijos sukurti prekių ženklai „Kalės vaikas“ ir „JŽ“, jų kolekcijų drabužiais prekiavo ne viena parduotuvė.

Tuo pat metu ji kūrė masines kolekcijas Lietuvos drabužių gamintojams. Nuosavas verslas pradėjo klibėti, kai prasidėjo vadinamoji Rusijos krizė. Supratusi, kad neišsilaikys, p. Julija uždarė abu prekių ženklus ir ėmė dirbti samdoma dizainere – kūrė modelius ne tik Lietuvos, bet ir Italijos, Danijos, Maroko įmonėms.

Drąsios svajonės

Vėliau drabužių kūrėja vėl ryžosi kurti savo prekių ženklą ir ėmė burti profesionalų komandą. Jau tuomet žinojo, kad neapsiribos Lietuva, todėl ieškojo gamybos, vadybos ir komercijos specialistų, kurie turėtų drabužių eksporto patirties. Tai buvo iššūkis, mat persivilioti darbuotojus iš didžiųjų šalies įmonių galimybių buvo nedaug. Dabar įmonės biure dirbantys 9 vadybininkai pasiryžę įgyvendinti pačias drąsiausias p. Julijos svajones – vieni „užaugo“ įmonėje, kiti atėjo dirbti ieškodami iššūkių. „Noriu, kad „Julia Janus“ plačiai pasklistų pasaulyje. Mano tikslas – savo gaminiais prekiauti 300–400 prekybos vietų pasaulyje“, – nė kiek nedvejodama kalba dizainerė.

Kuo gi „Julia Janus“ gali sudominti užsieniečius? Juk pasaulyje tūkstančiai gabių dizainerių, kurie svajoja apie didžiulius pirkėjų srautus, atidžiai seka sezonų tendencijas. „Tendencijas mes irgi sekame, tačiau jomis pernelyg nesivadovaujame. Norime išlaikyti savo koncepciją – kuo stipresnė ji bus, tuo daugiau šansų atrasti savo pirkėjų segmentą. Nekūriau ir nekursiu vaiskių, ryškių, Pietų Europai būdingo stiliaus drabužių. Kaip ir anksčiau, taip ir ateityje nebūsime saldūs, veikiau – saldžiarūgščiai ar net sūroki“, – tvirtina p. Janulaitytė-Janus.

Pasak jos, baltiškos kilmės prekių ženklas užsieniečiams gali būti patrauklus ne tik dėl kitokių siluetų ir spalvų. Kompanija vadovaujasi devizu, kad stilius neturi amžiaus ir dydžių ribų. Kitaip tariant, kuriami modeliai, kurie tiktų įvairaus amžiaus ir kūno proporcijų žmonėms. Negana to, „Julia Janus“ tinklas rudenį pristatys pirmąją vyriškų drabužių kolekciją ir taip baigs prekių ženklo plėtros ciklą.

Tuomet p. Julija tikisi turėti daugiau laiko visuomeninei veiklai. Pavyzdžiui, dalyvauti tokiose gražiose iniciatyvose, į kokią šiemet ją pakvietė Klaipėdos pranciškonų vienuoliai. Kartu su jais dizainerė surengė fotosesiją, kurioje su sveikomis mamomis, sesėmis ar draugėmis fotografavosi nuo vėžio sveikstančios moterys. „Jas papuošėme mūsų drabužiais ir aksesuarais, specialistai pasirūpino šukuosenomis ir grimu. Pasistengėme, kad nuotraukose būtų nelengva atskirti, kuri sveika, o kuri serganti“, – pasakoja dizainerė.

Moterį jaudina ir našlaičių likimai – sako šiuo metu svarstanti, kuris paramos būdas būtų veiksmingiausias. Jei verslas gerai seksis, ateityje norėtų finansiškai padėti ir jauniems talentingiems menininkams, kurie svajoja studijuoti inovatyvius, Lietuvoje dar nedėstomus dalykus.

Ar siekdama svajonės ji rinktųsi tą patį kelią, jei kas leistų laiką atsukti atgal? „Greičiausiai taip. Tik kai kuriuos vingius apeičiau. Kita vertus, bankrotas baisus tik tuo momentu, kai jį išgyveni, paskui jį priimi kaip svarbią gyvenimo pamoką. Pinigai man nėra svarbiausias dalykas – noriu išreikšti savo idėjas, o tai būtų neįmanoma, jei verslu nekurčiau pajamų“, – sako p. Janulaitytė-Janus.