Ką gaudžia „Sirenos“

Įteikdama spektaklio „Fossilia“ komandai prizą, tarptautinės žiuri atstovė pabrėžė „stiprų atsakomybės ir rūpestingumo jausmą“. Scena iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kiekvienų metų rugsėjo pabaigoje Vilniuje ima gausti „Sirenos“ – vyksta tarptautinis teatro festivalis. Įprastai jo programą sudaro dvi dalys – lietuviškojo teatro vitrina ir užsienio programa. Taip pat rengiamos diskusijos, susitikimai su kūrėjais, prodiuseriais ir kritikais, veikia festivalio klubas. Nors „Sirenų“ giesmės vilioja pirmiausia teatro bendruomenę, jos gali tapti orientyru ne tik teatro profesionalams.

Lietuvių menininkų spektaklio įtraukimas į festivalio programą prilygsta kokybės ženklo suteikimui. Žinoma, tai subjektyvus programos kuratorių pasirinkimas, be to, visada turimi omeny užsienio ekspertų lūkesčiai, įtakos turi ir įvairios organizacinės aplinkybės. Nepaisant to, visada stengiamasi parodyti originaliausius, labiausiai intriguojančius, nors nebūtinai vienbalsiai teigiamai įvertintus naujausio lietuviškojo teatro sezono darbus.

Šių metų „Sirenų“ lietuviškosios programos sudarytoja – prodiuserė, tarpdisciplininių projektų kuratorė ir naujojo muzikinio teatro propaguotoja Ana Ablamonova, šiemet „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose pelniusi Boriso Dauguviečio auskarą už naujų sceninės išraiškos formų paieškas. Į Lietuvos teatro vitriną ji įtraukė dešimt spektaklių – septyni iš jų sukurti ir rodomi Vilniuje, likę trys – kituose miestuose, o vienas iš jų – net visai ne kultūrinėje erdvėje. Nuo jo, kaip nuo stipriausios asmeninės rekomendacijos, ir pradėčiau pasirinktų spektaklių apžvalgą.