Kaunas įžengė į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo laukiamąjį

Vertintojams pateiktoje paraiškoje atlikta lyginamoji panašių vertybių analizė tarptautiniu mastu, išgrynintas vertybės autentiškumo ir integralumo aprašas, pateiktas išskirtinės visuotinės vertės pagrindimas.

Vadovaujantis UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairių nuostatomis, Kauno modernizmo architektūra atitinka antrąjį žmonijos vertybių sklaidos liudijimo kriterijų, taip pat – ketvirtąjį kriterijų kaip „tam tikro tipo pavyzdys, iliustruojantis svarbų žmonijos istorijos etapą“, rašoma pranešime.

Žingsnis po žingsnio

Pirmieji darbai rengiant dokumentus, reikalingus Kauno modernizmo architektūros įrašymui į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pradėti 2016-aisiais. Nominacinės bylos „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“ (angl. Modern Kaunas: Architecture of Optimism) projektas parengtas Kultūros ministerijai bendradarbiaujant su Kauno miesto savivaldybe ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatu. Šiame projekte buvo nustatyta ir apibrėžta Kauno modernizmo architektūros išskirtinė visuotinė vertė, atlikta lyginamoji analizė, parengtas vietovės valdymo plano projektas.

Kauno nominacinės paraiškos pirminis variantas UNESCO Pasaulio paveldo centrui buvo įteiktas spalį. Jį parengė Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus sudaryta ekspertų darbo grupė (vadovė – Vilniaus universiteto prof. Marija Drėmaitė; specialistai Sigita Bugenienė, dr. Vaidas Petrulis, Raimonda Rickevičienė, Saulius Rimas, Žilvinas Rinkšelis, Živilė Šimkutė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė.

Kauno proveržis

Pasak specialistų, Kauno modernizmo architektūra yra vienas iškiliausių ankstyvųjų regionalizmo pavyzdžių modernizmo architektūros istorijoje. Planuojama nominuoti teritorija apima didžiąją Kauno Naujamiesčio dalį.

Kauno modernioji architektūra atspindi politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį optimizmą, XX a. I pusėje būdingą naujųjų Europos valstybių sostinėms. 1919 m. miestui tapus Lietuvos Respublikos laikinąja sostine, jo transformacija prilygo stebuklui: per mažiau nei 20 metų mieste iškilo 12.000 naujų pastatų. Verta paminėti ir tai, jog per 60 lietuvių architektų tarpukariu baigė studijas Vakarų Europoje, o 1922 m. Kaune įkurtas universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo) iki 1940 m. išleido apie 120 statybos inžinierių.

Pasak prof. M. Drėmaitės, Kauno architektūros ypatingumas kyla iš to, jog Kaunui tapus Lietuvos sostine planuota, kad toks statusas truks dvejus trejus metus. Todėl didelių valstybinių statybų mieste nesiimta – Prezidentūra ir Seimas veikė carinės Rusijos pastatuose. Tačiau tas laikotarpis užsitęsė kelis dešimtmečius.

„Sprendžiant pagal statybų apimtis, 1927 m. buvo apsispręsta, kad statyti svarbius pastatus vis tik reikia Kaune, tačiau valstybė su statybomis dar delsė. Kita vertus, entuziastingai statėsi turtingi kauniečiai – iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios mieste iškilo apie 7.000 naujų gyvenamųjų namų, bankų, įmonių pastatų. Didysis statybos proveržis įvyko 1931–1939 m., net pasaulinė ekonomikos krizė jam turėjo mažai įtakos“, – VŽ yra pasakojusi dr. M. Drėmaitė.

Lietuviškas ir kitoks

Doc. dr. Vaidas Petrulis, achitektūrologas, Kauno modernizmo paveldo tyrėjas, kita proga VŽ yra pasakojęs, jog Kauno ypatingumas yra tas, kad laikinajai sostinei kuriantis vienu metu buvo pastatyta labai daug pastatų, sudariusių vientisą architektūrinį sluoksnį, – Europoje kito tokio atvejo beveik nėra.

Anot mokslininko, tikrajam, tarptautiniam, modernizmui būdingas asketiškas ir egzistencinis minimalizmas. Iki jam įsisiūbuojant, pagrindinis architektų raiškos laukas buvo pilys, rūmai, vėliau – teatrai, bankai, įvairiausi reprezentaciniai pastatai, taigi su modernizmu įvyko lūžis. XX a. atsigręžta į miestus – su idėja sutvarkyti juos ir padaryti šviesius, funkcionalius, patogius gyventi.

Pasak architektūrologo, „Kauno modernizmas suplaktas iš tautiškumo, reprezentacijos siekio ir žinojimo, kad Europoje tos modernios formos esti“.

Tarp svarbiausių lietuviškojo modernizmo pastatų Kaune doc. dr. V. Petrulis vardija Prisikėlimo bažnyčią, Karininkų ramovę, Karo muziejų, Lietuvos banką. Tarp svarbiausių – ir Centrinis paštas, be abejo, ir „Pienocentro“ statiniai, pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 m. apdovanoti už architektūrą.

Pasak ministerijos pranešimo, UNESCO teikiamos paraiškos stiprybė – sprendimas vertybės teritoriją ir jos apsaugos zoną sutapdinti su į Kultūros vertybių registrą įrašytų vietovių teritorijų ir apsaugos zonų ribomis, t. y. nenumatyti papildomos apsaugos ar esamų teritorijų ribų plėtimo. Vertybės teritoriją sudaro Naujamiestis (trys teminės zonos: centrinė (administracinė), gyvenamoji ir pramoninė) ir Žaliakalnis (penkios teminės zonos: miestas-sodas (Minties ratas), Kauko rajonas, Perkūno rajonas, Ąžuolyno parkas su sporto infrastruktūra ir Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (dabartinis Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetas).

Rašyti komentarą 0