Antanas Sutkus: kai sielos veidrodis buvo švarus

Publikuota: 2019-07-02
Fotomenininkas Antanas Sutkus, MO muziejaus atidarymas, 2018. Žygimanto Gedvilos/„Scanpix“ nuotr.
Fotomenininkas Antanas Sutkus, MO muziejaus atidarymas, 2018. Žygimanto Gedvilos/„Scanpix“ nuotr.
 

Birželio 27 d. Antanas Sutkus, viena iš Lietuvos fotografijos legendų, paminėjo 80-ies metų sukaktį. VŽ skaitytojams – pokalbis su fotomenininku, 2014-aisiais skelbtas „Verslo klasėje“.

Jis surengė per 200 personalinių parodų. Yra gavęs daug apdovanojimų, premijų ir titulų. Jo kūrinių įsigijo ne tik pagrindiniai Lietuvos dailės ir kiti muziejai. Jo darbų yra Paryžiuje, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Niujorke, Helsinkyje, Ciuriche, Dresdene, Maskvoje ir dar daug kur.

Londono „Sotheby’s“ aukcione dvi jo fotografijos buvo parduotos už 13.000 Eur. O „Maratoną Universiteto gatvėje“, užfiksuotą 1965 m., įsigijo pats seras Eltonas Johnas.

Kelis sykius perbridau šiuolaikinį informacinį lauką, pasikuičiau dabartinės kultūrinės žiniasklaidos pintinėje – nėr Antano Sutkaus. Tuomet užsukau į Nacionalinę galeriją ir radau porą pakavotų jūsų fotografijų. Kaip čia yra, kad Sutkaus Lietuvoje tarsi nėra...

O kodėl nepaguglinote? Būtumėt atradęs mane, vien šiemet (2014 m. – VŽ) parodos vyko JAV, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, o iš Brazilijos jau treti metai neišvažiuoja. Einu ten, kur mane kviečia, pats nesibraunu. Ne man spręsti, kodėl užsieniui aš įdomesnis.

Kadaise pradėjote nuo žurnalistikos, tačiau anuomet – sovietmečiu – fotografijose turėjo vyrauti platūs horizontai ir šypsenos, veržlumas. Pirmyn į šviesų rytojų. Kaip ir kada pajutote, kad traukia gilesnis stebėjimas, žmogaus dvasios pagava?

Pradėjau fotografuoti taip, kaip jutau, intuityviai. Kad ir kaip keista, 1959 m. fotografijai, kurios nelaikė menu, dar nebuvo cenzūros. Kaip meną rodžiau pusrūsio gyventojų nuotraukas, ir nieko. Vėliau tai būtų virtę politiniu skandalu. Žodžiu, mano karta – Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Vitas Luckus, aš pats – patekome į užsitęsusio chruščiovinio atšilimo laiką. Mes jį išnaudojome. Nors turiu pripažinti, kad didesnė pusė darbų liko archyve.

Kada fotografija iš iliustracijos tapo savarankišku fotografijos meno kūriniu?

Kad mes niekada nefotografavome tik publikacijoms iliustruoti, mes darėme nuotraukas sau. Negalvodami, kaip bus, tačiau 1961 m. jos pateko į prancūzų žurnalą...

Sakykite, Antanai, prieš paimdamas į rankas fotoaparatą brandinote, ilgai nešiojotės kūrinio idėją, viziją ar viskas priklauso, anot Henri Cartier-Bressono, nuo lemiamos akimirkos?

Mes neturėjome galimybių ko nors studijuoti, lyginti – užsienio leidiniai nepasiekdavo Lietuvos. Aš tik daug nuo vaikystės skaičiau, tai lėmė ligos, turėjau laiko. Atvykęs į Vilnių jau buvau neblogai susipažinęs su prieinama grožine literatūra, daile. Jei pakliūdavome vėliau kur į užsienį, gerą pusdienį sėdėdavome knygyne ir vartydavome albumus. Aš ir mano bendražygiai esame šiuo požiūriu visiški savamoksliai. H. Cartier-Bressonas buvo vienas dievų, tačiau bent aš nebūtinai visada juo rėmiausi, kita vertus, tikrai nerymojau mąsliai, kad išėjęs galėčiau kurti meną. Fotografavau daug, bet vienu aparatu, pasikliaudamas vidiniu sielos balsu, tvyrančia dvasia... Fotografija kaip gyvenimo būdas pasidarė.

Esate prasitaręs, kad fotografija – žmogaus dvasios veidrodis. Turbūt dvasią geriausiai atspindi veidas. Kaip tuos veidus pastebėdavote, kokiais kriterijais remdamasis atsirinkdavote, į kurį įsižiūrėti?

Ta dvasia – begalinė, kaip ir kasdienybės archyvai. Mano supratimu, kiekvienas žmogus vertas romano, tik ne apie kiekvieną jis parašomas. Reikia būti pasirengusiam, atviram, atrasti ryšį su žmogumi, santykį. Kokia dabar didžiausia krizė? Žmonių bendravimo, santykių. Mes nemokame paprasčiausiai pabūti, ramiai pasikalbėti. Dažnai bendraujama tik iš reikalo, su reikalingais. Visi užimti, skuba į namus prie televizorių. Ir veiduose tai atsispindi...

Esate portreto meistras. Man rodos, daug sudėtingiau fotografuoti paprastą žmogų (nepatinka man tas įprastas pasakymas – tarsi mes jau būtume nepaprasti) nei kokį aktorių, žinomą asmenį...

Fotografuoti tą paprastą žmogų gal ir lengviau, tik reikia tai labai gerai padaryti. Juk fotografuojant įžymybę bene trečdalį kadro krūvio neša vien jo pavardė, ji gelbsti ir blogesnę nuotrauką. O kitu atveju reikia iš paprasto padaryti įžymų...

Jūsų darbuose gausu vaikų, kurie nekrykštauja, o tarsi mąsliai žvelgia į supantį pasaulį. Pakanka paminėti garsųjį „Pionierių“, „Tėvo ranką“, „Motinos ranką“ – visų neišvardysi. Kodėl vaikų veidai, kodėl būtent tokie veidai?

Todėl, kad aš labai rimtai žvelgiu į vaikystę. Ką iš jos atsinešame, tokie žmonės ir esame. Ypač imlus tas amžius iki 16-os metų, kas įdiegiama iki tol, tai lydi visą gyvenimą. Jeigu norime, kad žmonės mylėtų tėvynę, būtų patriotai, tai reikia skiepyti nuo mažens, o būdamas 30-ies gali laimėti patriotinės dainos konkursą, bet nuo to meilės daugiau nebus. Aišku, reikia kalbėti kompleksiškai, minėti ir humanistinį, dorovinį aspektus. Apsaugok Dieve, nuo neišsilavinusių patriotų. Aš pats turėjau labai sunkią, bet labai gražią vaikystę, vaikus tiesiog jaučiu.

Kas iš tiesų slypi jūsų fotografijose? Iš jų tarsi sklinda kažkoks atpažįstamas švelnus liūdesys, tarsi justum bėgantį, praėjusį laiką, gal net vienatvę. Beje, atrodo, kad ir jūsų aptikti daiktai ne pirmame plane turi sielą...

Galbūt, galbūt... Antram planui visada skyriau didelį dėmesį ir išties nelengva jame spėti ką nors pagauti. Mano fotografijos, kaip minėjau, nėra planinės ar projektinės. Tačiau tai nereiškia, kad atėjau, pamačiau ir padariau. Ne. Atvykęs į kaimą vaikštinėju jo gatvėmis, pašneku su žmonėmis, susipažįstu. Tai net ne aplinkos prisijaukinimas, o bandymas susidraugauti, išsišnekėti. Taip atsiranda žmonių pasitikėjimas, o fotografijose vyrauja tikrumas.

Prisipažinkite, ar yra tekę taip surežisuoti pačią situaciją, kad mes patikime, jog tai sekundės fotografija?

Gal kada kokią vieną, ir nieko gera neišėjo. Ne, aš nerežisuoju – gyvenimas yra didysis režisierius. Jei kalbėsime apie portretus, žinoma, tekdavo paprašyti žmogaus atsisėsti į vietą, kurioje šviesa krinta gerai, kaip žinote, ji fotografijoje visagalė. Yra puikių menininkų, kurie režisuodavo nuotraukas, net didysis Robert’as Doisneau tai darė, jis samdydavo Paryžiuje žmones, jie kadre bučiuodavosi ir atrodė taip tikra...

nuotrauka::1

Ar jums artima Susan Sontag mintis, kad visos fotografijos yra memento mori?

Fotografija yra gyvenimo dalis, o gyvenimas ir yra memento mori...

Esate apžvelgęs Lietuvą iš paukščio skrydžio, pasirodė „Neringos“ albumo laidos. Kodėl ėmėtės jums tarsi nebūdingų spalvotų darbų?

Iš pykčio. Kasmet išeidavo labai blogos kokybės „Tarybų Lietuva“. Mes – Liudvikas Ruikas, Marius Baranauskas, R. Rakauskas ir aš – anuomet ėmėmės ir padarėme šiek tiek kitokią knygą, tačiau spalvų kokybė liko prasta. Pradėjau ieškoti galimybių Maskvoje, kad albumas būtų atspausdintas užsienyje. Tada Vengrijoje poligrafija jau buvo gera. Parengėme suvenyrinę nedidelę knygelę „Lietuva iš paukščio skrydžio“.

Kadangi joje nebuvo nei Lenino, nei Kapsuko, o tik Čiurlionis ir Maironis, ji sunkiai skynėsi kelią. Su leidybos dalykus tvarkančiais Maskvoje sėdėjome ne prie tuščių stalų... Ir taip keturias dienas. Išleidau savo honoraro dalį ir likau skolingas bičiuliui 900 rublių, tačiau knygos leidybai buvo pritarta ir ji išėjo už Maskvos pinigus 100 tūkst. tiražu. Tuos viršininkus pakvietėme į Nidą ir po atostogų knyga pakartota antrą tiek tiražu. Ji buvo populiari, vežė žmonės į užsienį, nes kitokių leidinių nebuvo. Panašiai buvo ir su „Neringa“, kurią rengiau septynerius metus, ji išėjo 80 tūkst. tiražu, vien gamtos grožis, be darbo liaudies. Daug sveikatos kainavo, net infarktą gavau ir po jo perdariau visą knygą iš naujo. Manau, kad pavyko, anuomet ją galėjai gauti tik pažinčių turėdamas. Dabar aš su pagarba žiūriu į Mariaus Jovaišos darbą, nors, žinoma, dabar visai kitos techninės galimybės fotografuoti.

Ar įmanoma spalvotose fotografijose prakalbinti žmogaus dvasią?

Mano tikslas buvo kitas – parodyti Lietuvos grožį. Jau buvau matęs kitų šalių reprezentacinių knygų, tad kirbėjo noras padaryti ką nors panašaus. Dėl dvasingumo – kiekvienas autorius pasirenka išraiškos formas. Čia kaip jauti – jei spalvomis apčiuopi tikrovę, renkiesi jas. Aš žiūrėdamas į gėlės matau spalvas, o žvelgdamas į žmogų – juoda balta... Arūnas Baltėnas labai gražiai mato žmogų, pasaulį spalvomis.

Jūs, Antanai, iki šiol gerai žinomas pasaulyje ir dėl Jeano Paulio Sartre’o fotografijų, nors jos sukurtos 1965-aisiais. Vienišas priekin palinkęs filosofas eina per Nidos kopas ir, kaip pats sakė, pirmą kartą regi debesis po kojomis... Kaip gimė unikalus kadras – vienas žmogus ir du šešėliai, kuris apskriejo pasaulį, iki šiol dedamas į šio Nobelio premijos laureato knygas it koks egzistencializmo dvelksmas?

Tai mano bičiulis rašytojas Eduardas Mieželaitis mane „įdėjo“ į tą vietą. Jis man patarė ir valdžią pafotografuoti, kad sklandžiau Fotografijos meno draugija būtų įsteigta. Kai kas mane rūmų fotografu dėl to vadino. Beje, ne taip paprastai į tą draugiją patekau, buvo priekaištų, kad per jaunas, bohemiškas, bliuznijantis prieš valdžią. Čia jau Lionginas Šepetys užtarė, kad prancūzams toks – pats tas.

Radome su Sartre’u bendrą kalbą. Stebiuosi, kaip jis su tokiu piemeniu rimtai kalbėjosi ir iki vizito pabaigos nepajuto, kad aš fotografas. Daug kabėjome apie literatūrą. Kai jis paskutinį vakarą paklausė, ką rašau, nustebo, jog fotografuoju, ir paprašė atsiųsti nuotraukų. Kiek žinau, liko jomis patenkintas, tik sakydavo, kad autorius turi vieną trūkumą – žiauriai jaunas. Mano fotografijos nebuvo pasirašytos, po rašytojo mirties pakliuvo į kažkokią agentūrą, kuri ėmė jas pardavinėti, matyt, kaip H. Cartier-Bressono darytas, nes Sartre’as tik jį prisileido. Teko įrodyti autorystę. Pagal šią fotografiją prie Paryžiaus nacionalinės bibliotekos išlieta rašytojo skulptūra. O Simon nukirpau tiesiog mechaniškai, paskum juokavome, kad tas antras – KGB šešėlis...

Sukūrėte pasaulyje žinomas fotografijas bene iki 30-ies, tai yra tokių metų, kai ne vienas menininkas tik ima užčiuopti savąjį pulsą... Kodėl vėliau tarsi rečiau imdavotės šviesoraščio?

Aš jaunas pradėjau fotografuoti, kūrybai tikrai labai padėjo tuberkuliozė – leido skaityti. Jau vėliau, Kulautuvos sanatorijoje, skaitydavau po 14 valandų per parą. Menu pirmą publikuotą nuotrauką „Apšerkšniję laidai“. Paauglys būdamas bandžiau uždarbiauti Ežerėlio durpyne, tačiau nuvaręs vieną vagą iki horizonto atgalios grįžti nevaliojau. Kadangi jau turėjau fotoaparatą, padariau dirbančių moterų nuotraukų, o jos ir sako, tu fotografuok, o mes už tave padirbsime. Gaila, kad šias fotografijas pusbrolis „paleido raketomis“. Labai sėkmingas buvo vienas pirmųjų mano darbų „Literatūroje ir mene“, patekau į gerą terpę. Tekdavo daryti žymių žmonių portretus kelis kartus, tai buvo puiki mokykla. Kai sukūriau geriausius darbus, sielos veidrodis buvo švarus. Kai ėmiau organizuoti Fotografijos meno draugiją, ėmiau vadovauti, pradėjau sapnuoti ne fotografiją, kaimo keliukus, o valdžios koridorius.

Kam kilo idėja pirmiesiems Sovietų Sąjungoje 1969 m. steigti Fotografijos meno draugiją?

Ta mintis kilo daug anksčiau, bendraujant su Miežiu ir matant, kaip šauniai gyvena Rašytojų sąjunga – turi klubą, važinėja, bendrauja. Norėjosi namų ir fotografijai. Ėmiau atakuoti L. Šepetį, patekau pas jį į namus, išgėrėme konjako, jis pasakė: „Žiūrėsim.“ Kaune buvo būrelis prie profsąjungų, Vilniuje taip pat, mums taip ir siūlė likti, tačiau mačiau, kad prie profsąjungų – pražūtis, lydės partinė kontrolė ir mėgėjiškas lygis. Kaunas su A. Macijausku sutiko, o Vilniuje įvyko kaip ir skilimas. Rimantas Dichavičius, Nijolė Orientaitė ir kiti liko nuošalyje.

Reikia pasakyti, kad kūrybos žmonės labai palaikė mūsų idėją. Kartą išėjo vienas CK veikėjas iš „Vilniaus“ restorano, o jam drabužininkas ir sako: „Tai kada tą Fotografijos meno draugiją steigsit?“ Tas grįžęs stebisi: jei jau durininkai mieste apie tai kalba, reikia steigti. Buvo suderinta su Maskva, sąjungos neleido (nes nebuvo analogo visoje Sovietų Sąjungoje), tačiau draugija buvo įkurta ir veikė pagal sąjungos nuostatus... Turėjome patys užsidirbti ir sėkmingai tai darėme. Monopolizavome Sovietų Sąjungos rinką, tik per mus vyko reklamos užsakymai. Bičiulis Jonas Dovydėnas man sakė, kad esu pirmas kapitalistas...

1969 m. devyni Lietuvos fotografai surengė parodą Maskvoje ir, atrodo, Anri Vartanovas prabilo apie Lietuvos fotografijos mokyklą. Kuo jūs buvote ypatingi, kaip apibūdintumėte tą išskirtinumą?

Aš tai apibūdinčiau kaip realistinę, savo kraštą mylinčių žmonių fotografiją. Žinoma, ji buvo visai kitokia nei oficialioji Sovietų Sąjungos fotografija. Manau, kad reikėjo tai kaip nors skubiai įvardyti, kad netaptume disidentai. Jau Maskvoje vienas blokas vadino mus tikraisiais formalistais. Stiprūs buvome. Kai Sartre’as paklausė, kiek yra gerų mano kartos fotografų, atsakiau, kad šeši. Jis tarė, jog Prancūzijoje dešimtkart daugiau gyventojų ir yra tik vienas talentas – Bressonas. Sakė, kad mums pasisekė...

Esate kalbėjęs, kad vargu ar kada nors išdrįsite papasakoti visą tiesą apie sovietmetį. Kodėl, kas verčia jus gūžtis prieš didžiąją savo gyvenimo dalį?

Nesu aš ko nors išdavęs, tačiau tiesiog gėda dėl tos praeities prieš vaikus. Buvau įklimpęs ne į kūrybinę, bet į juodąją – valdininkų – bohemą. Kuo čia girtis? Kad taip reikalus tvarkiau? Na, išrūpinau patalpas sostinėje, Kaune. Beje, dabar Fotomenininkų sąjunga vienintelė neturi savo patalpų, nes Gedimino prospekte yra įsikūrusi pagal panaudos sutartį, kurią Vyriausybė kas 5 metai turi pratęsti. Vis turi eiti prašyti, kad lošimo namai neįsikurtų toje vietoje. Įtampa, ir tiek.

Jūsų archyvuose bene pusė milijono objektų, tai, manau, neįtikima. Kam tai kaupėte, kai anuomet nebuvo šansų parodyti? Nejau buvote aiškiaregis ir tikėjote, kad ateis diena, kai vis trauksite iš archyvų naujus senus prisiminimus?..

Tai ir laimė, ir ne. Kur dabar būčiau, jei būčiau galėjęs parodyti daug fotografijų tada, kai jos buvo sukurtos? Juk kai dedi į archyvą, tarsi iš kūrybinio gyvenimo išbrauki metus. Kitas dalykas – vartydamas archyvus tarsi grįžtu į jaunystę, ką mačiau prieš 30–50 metų. Dabar vėl kitaip žvelgiu ir atrenku kitus kadrus.

Aš juk nepamenu visko. Neseniai radau programinį darbą „Vilniaus geležinkelio stotis“... Labai įdomus jausmas. Galima kalbėti apie fotografijų išliekamąją vertę – jei po 50 metų jos žmonėms įdomios, matyt, ją turi. Man keisčiausia, kad ji svarbi kitose šalyse, juk jiems nereikėjo nieko slėpti archyvuose. Žodžiu, būtent tokia fotografija pristato Lietuvą. Ir niekas neklausia, ar tai sovietinė, ar kokia kita čia šalis.

Beje, mielas Antanai, kaip sugebėjote pirmasis taip sėkmingai pradėti parduoti savo kūrinius užsienyje, kad tūlam lietuviui iš pavydo žandai rausta? Esate ne tik menininkas, bet ir rinką jaučiantis vadybininkas?

1991 m., kai nebuvo lengva, „The Art Institute of Chicago“ pardaviau savo kolekcijos darbų po 50 dolerių. Tada tai buvo baisus pinigas. Prasidėjo važinėjimas po galerijas, parodas, mano fotografijų kaina kilo su laiku, atsirado paklausa. Menu, Londono spaudoje buvo išspausdintas „Maratonas Universiteto gatvėje“ ir parašyta kaina – 1.000 svarų. O „British Journal of Photography“ žurnalo viršelyje ji pakartota, viduje dar Sartre’o nuotraukos ir palydimasis tekstas. Nuo tada vertė dar labiau ėmė augti. Kainas sukelia rimti pasaulio kolekcininkai. Seras Eltonas Johnas įsigijo mano nuotrauką už 2.000 svarų, o jei kada nors jis parduos savo kolekciją, ji jau kainuos 20.000, juk ji iš Johno kolekcijos... Lietuvoje vis dar manoma, kad fotografijas galima dalyti už dyką.

Ką įžvelgiate šiandienos žmonių veiduose? Kuo gyvenate, džiaugiatės, kai tiek daug prigesintų esmių apink?

Negaliu skųstis savo gyvenimu, tačiau gyvenu susirūpinęs. Esu ir likau susirūpinęs žmogaus likimu fotografas. Man rūpi ir politika, vis labiau didėjanti socialinė atskirtis. Neramu, kad menininkai negali pragyventi, kad buvę signatarai gauna už parašą rentas, o jie – ne. Man rūpi, kodėl jauni žmonės išvažiuoja neradę darbo. Rūpi, kad keičiantis valdžioms nekinta požiūris į žmogų, meną. Gal tada jau sistema turi keistis, juk nebūtinai stipriausi yra talentingiausi...

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Iliustruotoji istorija: Churchillio „angelai“ padegė Europą 1

Dar antrojo pasaulinio karo pradžioje britų kariškiai laikėsi nuomonės, kad vykstant karui steigti...

Laisvalaikis
2019.07.21
Iliustruotoji istorija: Stalino budelis nužudė milijonus 13

Josifo Stalino užmiesčio namas skendi nakties tamsoje, kai 1953 m. kovo 2 d. juodas limuzinas sustoja...

Laisvalaikis
2019.07.20
Knygos: Ginklai, mikrobai ir plienas kviečio draugijoje Premium

Kviečio įtaka žmonijos vystymuisi yra nepaneigiama, tačiau gerokai pervertinta. Atahualpa ir Francisco...

Verslo klasė
2019.07.20
Verslumo guru L. Farrellas: dar neturėjome tiek galimybių imtis verslo Premium

„Dar niekada neturėjome tiek galimybių imtis verslo. Verslumo taisyklės yra universalios, bėda ta, kad dažnai...

Laisvalaikis
2019.07.19
Paroda: A. Sutkaus fotografijos Kaune

Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje, atidaryta Antano Sutkaus fotografijų paroda „Pro memoria“, kurioje –...

Laisvalaikis
2019.07.18
Paskelbti mokslo premijų užsienio lietuviams laureatai

Už reikšmingus tarptautinius mokslo laimėjimus ir bendradarbiavimą su Lietuva užsienyje dirbantiems...

Laisvalaikis
2019.07.18
 Nuo savo būsto laiptų – į Baltijos jūrą  Verslo tribūna 9

 Romantiniai vaizdai iš filmų, kai jų herojai išėję pro savo būsto duris lipa į laivelį ir plaukią į jūrą...

Statyba ir NT
2019.07.18
Paskelbtos kitų metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės 3

Kultūros ministerija paskelbė visas 2020 m. mažąsias kultūros sostines, nuo 2018 m. Lietuvos kultūros taryba...

Laisvalaikis
2019.07.17
Kodėl (ne)reikia griauti paminklo rašytojui Petrui Cvirkai Premium 22

Vilniaus savivaldybės užmojis nukelti paminklą rašytojui Petrui Cvirkai ir diskusijos dėl jo kelia ir kitą,...

Laisvalaikis
2019.07.17
Ant naujo 50 svarų banknoto – žmogus, iššifravęs „Enigmos“ kodus 13

Didžiosios Britanijos naujos 50-ies svarų kupiūros „veidu“ taps kompiuterijos mokslų pradininku vadinamas...

Laisvalaikis
2019.07.15
„Sidabrinių gervių“ šiemet nebus – organizatoriams iškilo finansinių sunkumų

Tradicinių kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ šiemet nebus, nes jas organizuojanti Lietuvių kino akademija...

Laisvalaikis
2019.07.15
Prezidentas G. Nausėda: negaliu sau leisti kompromisų 11

„Negaliu sau leisti kompromisų“, – 2016-ųjų liepą VŽ sakė dabar jau Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas...

Laisvalaikis
2019.07.14
Nidoje prasideda Th. Manno festivalis

Liepos 13 d., šeštadienį, Nidoje prasideda XXIII Thomo Manno festivalis. Šių metų jo temą „Tėvynių Europa“...

Laisvalaikis
2019.07.13
P. Jurkevičius: noriu prezidento, pietaujančio prie balta staltiese uždengto stalo! Premium

Žiniasklaidos iškeltas klausimas – reikia, o gal nelabai Daukanto aikštės rūmuose restorano arba kavinės,...

Verslo klasė
2019.07.13
Ką veikti savaitgaliais, kad sektųsi gyvenime 5

Savaitgaliai skirti poilsiui, tačiau specialistai teigia, kad ne visi poilsio būdai žmogui yra naudingi.

Laisvalaikis
2019.07.13
A. Puklevičius: krizė skambina du kartus Premium 8

Neseniai teko prisėsti kompanijoje, kur keli iš pažiūros protingi žmonės, visi turintys aukštąjį...

Verslo klasė
2019.07.13
Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijoje – nauji archeologų atradimai 1

Vilniuje, Vokiečių gatvės kieme, šiemet tęsiami Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrinėjimai pradžiugino...

2019.07.12
Verslininkas D. Giknius – apie šaulius, šamus ir išnaudotas galimybes Premium 6

Donatas Giknius vadovauja reklamos agentūrai „General Promotion Baltic“, su sesers šeima Kėdainių rajone...

Laisvalaikis
2019.07.12
A. Gailius: Th. Mannas nebuvo narsuolis, bet stengėsi elgtis padoriai Premium

Liepos 13–20 d. Ni­do­je vyksta XXIII tarp­tautinis Thomo Manno (1875–1955) festivalis. Šių metų jo tema...

Laisvalaikis
2019.07.11
Lietuvos pašonėje – laukiamiausias Europos melomanų vasaros festivalis Verslo tribūna

Klasikinės muzikos mėgėjus vasaros savaitgaliais kviečia kaimynai latviai – šalies sostinėje ir pajūryje...

Laisvalaikis
2019.07.11

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau