Tarpukario bankai kūrė ir verslą, ir valstybę

Publikuota: 2018-07-28
Pastate, kuriame dabar įsikūrusi Mokslų akademija, veikė pirmasis lietuviškas komercinis bankas. Herkaus Milaševičiaus nuotr.
Pastate, kuriame dabar įsikūrusi Mokslų akademija, veikė pirmasis lietuviškas komercinis bankas. Herkaus Milaševičiaus nuotr.

Besistiebiantis atkurtos Lietuvos valstybės ūkis negalėjo gyvuoti be komercinių bankų. Šiuos tarpukariu steigę turtingi to meto asmenys bankininkystę taip pat suvokė ne vien kaip verslą, bet ir kaip misiją padėti valstybei stotis ant kojų.

Kone plyname lauke pradėję kurtis komerciniai bankai tarpukario Lietuvoje veikė gana laukinėmis sąlygomis. Nebuvo jų veiklą kontroliuojančios institucijos, niekas negynė indėlininkų interesų, blogų paskolų klausimus kiekvienas bankas taip pat sprendė, kaip išmanė.

Lietuvos banko Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas Tomas Grėlis akcentuoja, kad ir bankininkystės specialistų to meto Lietuvoje iš esmės nebuvo, tad bankininkais tapo pačių įvairiausių profesijų atstovai, net kunigai.

Neatsižvelgiant į tai, šalies ūkyje bankai vaidino svarbų vaidmenį, o per visą 1918–1940 m. laikotarpį bankrutavo vos vienas bankas.

Pradžia – XIX amžiuje

„Bankininkystės sektoriaus pagrindas pradėjo formuotis dar carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje. Nors dauguma to meto bankų buvo valstybiniai, XIX a. antroje pusėje ėmė rastis ir privačių iniciatyvų“, – pasakoja p. Grėlis.

Taip 1872 m. šalia Rusijos bankų skyrių atsirado pirmasis komercinis bankas Lietuvoje – Vilniaus žemės bankas. Jo steigėjais tapo vienas privatus Sankt Peterburgo bankas ir keli Lietuvos didikai – pirmiausia grafai Nokolajus Zubovas ir Adomas Pliateris.

Kito lietuvių didiko Juozapo Montvilos iniciatyva Vilniaus žemės bankui miesto centre buvo pastatytas pastatas – jame šiandien įsikūręs Lietuvos bankas. Montvila ne tik organizavo banko rūmų statybas, bet ir nuo 1885 m. buvo jo vadovu. Beje, vadovaudamas bankui jame įdarbino tuomet Vilniuje gyvenusius būsimuosius Nepriklausomybės akto signatarus Antaną Smetoną ir Jurgį Šaulį.

Pats pirmasis grynai lietuviškas komercinis bankas buvo Lietuvos prekybos ir pramonės bankas, nuo 1918 m. spalio veikęs pastate Vilniaus Gedimino pr. pradžioje, kur dabar įsikūrusi Mokslų akademija. Jo steigimo ėmėsi tuomet jokių valdžios galių neturėjusi Valstybės Taryba.

Paslaugų daug nebuvo

Įdomu, kad lietuviško banko įkūrimas Vilniuje tapo didele naujiena, prie banko pastato nuolat būriavosi didesnė ar mažesnė miestiečių minia. Tiesa, žmonės čia ateidavo ne bankinių operacijų atlikti, o, kaip atsiminimuose rašė vienas banko steigėjų Adomas Prūsas, „ėjo piliečiai kaip stebuklų žiūrėti“.

Kokie buvo tie stebuklai? Pinigų muziejaus specialistas p. Grėlis VŽ pasakoja, kad pirmiausia visus labai domino banko pastatą nuolat saugojusi garbės sargyba – 20 šautuvais su durtuvais ginkluotų karių.

„Tuomet bankas atliko tik keletą elementarių operacijų – leido pasidėti indėlius, teikė kreditus, siūlė naudotis seifais ir keitė pinigus, nes cirkuliavo labai daug įvairių valiutų“, – dėsto p. Grėlis.

Lietuvos prekybos ir pramonės banke dirbo apie 20 žmonių, tačiau tik du apskritai mokėjo atlikti bankines operacijas. Pasak p. Grėlio, to meto Lietuvoje bankininkystės specialistų beveik nebuvo. Carinės Rusijos bankų skyriuose dirbę rusai pasitraukė su savo darbovietėmis, o tarp lietuvių ekonomikos mokslai nebuvo populiarūs – dvasininko ar gydytojo profesijos tuomet atrodė prestižiškesnės.

Vilniaus kraštą aneksavus Lenkijai, Prekybos ir pramonės bankas išsikėlė į laikinąją atkurtos valstybės sostinę Kauną. Tačiau šiame mieste bankui sekėsi prasčiau.

„Kaune bankas buvo populiarus. Pirmąjį lietuvišką banką labai rėmė iškilūs to meto asmenys – Maironis, A. Smetona, kiti politikai ir menininkai. Tačiau verslas klostėsi nekaip ir po 6–7 metų buvo iškelta bankroto byla. Taigi šis bankas buvo pirmasis komercinis lietuviškas bankas, bet kartu ir trumpiausiai veikęs“, – sako p. Grėlis ir pabrėžia, kad daugiau bankų bankrotų tarpukario Lietuvoje nebuvo.

Beje, Vilniuje likusį Prekybos ir pramonės banką lenkų valdžia po kelerių metų taip pat likvidavo.

Į viską žiūrėjo paprasčiau

Nors pirmasis lietuviškas bankas bankrutavo, be bankinių paslaugų lietuviai neliko, nes sparčiai kūrėsi kitos kredito įstaigos, o didžiausias vienu metu veikusių bankų skaičius buvo pasiekęs aštuonis.

Be to, šalia komercinių bankų veikė įvairios savitarpio kredito ir smulkaus kredito draugijos, taupomosios skolinamosios kasos ir lombardai. Tokių smulkių kreditavimo įstaigų ypač padaugėjo 1922 m. rudenį įvedus ir stabilizavus nacionalinę valiutą litą.

„Pats rimčiausias tarpukariu buvo Ūkio bankas, įsteigtas to meto milijonieriaus, Nepriklausomybės akto signataro Jono Vailokaičio. Dabar šis pavadinimas mums kelia ne pačias maloniausias asociacijas, bet tuomet tai buvo bankas, kuris dosniai rėmė atsikuriančios šalies vyriausybės projektus, teikė jiems paskolas lengvatinėmis sąlygomis“, – pasakoja Pinigų muziejaus specialistas.

Būtent Ūkio banke vyriausybė laikė 3 mln. aukso rublių, kurie svėrė apie 2,5 tonos. Šis auksas tapo garantu įvedant nacionalinę valiutą litą.

Tarp įdomesnių tarpukario kredito įstaigų p. Grėlis mini Centralinį žydų banką, veikusį pastate Laisvės alėjoje – ten, kur dabar įsikūręs T. Ivanausko zoologijos muziejus. Tiesa, tuomet pastatas atrodė visai kitaip – jame buvo įrengti prekybos pasažai, veikė ir kino teatras. Deja, šis pastatas neišliko, o po Antrojo pasaulinio karo jį toje vietoje pakeitė sovietinis mūras.

Pinigų muziejaus specialistas pasakoja, kad to meto bankai daugiausia teikė paskolas ūkininkams ir besikuriančioms įmonėms, tačiau kreditavo ir privačius asmenis. Pasak jo, ypač mielai buvo skolinama valstybės projektams, juolab kad ne vieno banko vadovybėje dirbo Valstybės Tarybos nariai, Nepriklausomybės akto signatarai.

Kaip to meto bankai spręsdavo tokias problemas kaip blogos paskolos, žinių nėra išlikę, bet, matyt, kiekvienas tvarkydavosi savaip, nes bankų veiklą reglamentuojančių teisės aktų iš esmės nebuvo.

„Tuomet į viską buvo žiūrima paprasčiau“, – sako p. Grėlis. O paklaustas, ar nebūdavo, kad bankai pas paskolų neatiduodančius skolininkus „atsiųsdavo berniukus“, šypteli, jog galėjo būti ir taip.

Patiko ne visiems

Vis dėlto pagrindiniu tarpukario banku dera laikyti Lietuvos banką. Tiesa, tai nebuvo centrinis bankas, kaip šią instituciją suprantame dabar. Išskyrus tai, kad šis bankas turėjo pinigų emisijos teisę, visa kita jo veikla buvo tokia pati kaip bet kurio kito to meto komercinio banko. Tik tiek, kad 80% Lietuvos banko akcijų priklausė valstybei, o likusios – privatiems asmenims. Visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį bankas dirbo daugiau ar mažiau pelningai, o akcininkams mokėjo 8% dydžio dividendus.

„Lietuvos banko atsiradimas yra glaudžiai susijęs su lito įvedimu. Norint įsivesti savo valiutą, žinoma, reikėjo banko, kuris ją leistų ir kontroliuotų. Tad 1922 m. priėmus Lito įstatymą kartu buvo priimtas ir Lietuvos banko įstatymas, pagal kurį bankui buvo suteikta teisė 20 metų leisti pinigus“, – dėsto p. Grėlis.

Tiesa, pašnekovas sako, kad ne visi to meto politikai manė, jog Lietuvai reikia valstybinio banko. Pavyzdžiui, tuomet opozicijai priklausę Augustinas Voldemaras ir Antanas Smetona tokio banko idėjai kategoriškai prieštaravo. Pirmasis diskusijų metu net buvo pareiškęs, kad „Lietuvai valstybinis bankas reikalingas kaip man automobilis“. Kitaip tariant, tiek bankas, tiek automobilis buvo laikomi bereikalinga prabanga.

„Kita vertus, kai tokie ambicingi žmonės kaip Smetona ir Voldemaras atsiduria opozicijoje, gal jiems tiesiog kyla noras prieštarauti viskam, ką siūlo pozicija. Vėliau atsidūrę valdžioje jie džiaugėsi, kad yra ir bankas, ir litas“, – svarsto p. Grėlis.

Pirmuoju Lietuvos banko valdytoju buvo paskirtas iki tol užsienio reikalų ministru dirbęs Vladas Jurgutis, dabar dažnai pavadinamas lito tėvu. Tiesa, Pinigų muziejaus specialistas sako, kad toks iš kunigystės į ekonomiką pasukusio Jurgučio apibūdinimas nėra visiškai tikslus: „Aš jį labiau laikyčiau lito globėju – nei banko, nei lito jis nekūrė, tuose procesuose labai aktyvus nebuvo. Jurgučio indėlis buvo didesnis per pirmąjį Lietuvos banko veiklos dešimtmetį, o ne iki tol.“

Tarpusavy nekonkuravo

Nors tarpukariu Lietuvoje veikė net daugiau bankų nei dabar, p. Grėlis sako, kad ypač aršios konkurencijos tarp jų nebuvo. Tiesiog bankai buvo natūraliai pasidaliję veiklos sektorius, pavyzdžiui, Žemės bankas teikė paskolas žemdirbiams, Ūkio bankas skolino įmonėms, Žydų centralinis bankas beveik nedirbo su lietuviais ir pan.

Į Lietuvą nesiveržė ir užsienio kapitalo bankai. Pinigų muziejaus specialistas mano, kad tokių bandymų būta, tačiau užsieniečių lietuviai nelabai norėjo įsileisti. Kita vertus, ir maža mūsų šalies rinka didžiausiems užsienio bankams neturėjo atrodyti labai patraukli.

„Tiesa, bankiniame sektoriuje buvo nemažai užsienio lietuvių, ypač gyvenančių JAV, kapitalo. Be to, šiek tiek Lietuvos banko akcijų turėjo Didžiosios Britanijos ir Belgijos įmonės, taip pat privatūs asmenys iš kitų šalių. Tarptautinės akcijų biržos veikė, tad į jas patekdavo ir šiek tiek lietuviškų kredito įstaigų akcijų“, – pažymi p. Grėlis.

1940 m. birželį Lietuvą okupavus sovietams bankai dar kurį laiką veikė, bet gyvuoti jiems buvo likę nebedaug.

Tų pačių metų rugpjūtį Lietuvos bankas buvo nacionalizuotas ir paverstas SSRS valstybinio banko skyriumi. Netrukus buvo išleistas įstatymas, kad įmonių ir gyventojų bankuose laikyti indėliai nebus grąžinami.

Tiesa, vokiečių okupacijos metais Lietuvos bankas buvo trumpam atkurtas ir veikė kaip grynai komercinis bankas, tačiau po metų jis vėl buvo uždarytas.

Pagrindiniai tarpukario Lietuvos bankai

Lietuvos prekybos ir pramonės bankas. Pirmasis visiškai lietuviškas komercinis bankas, kurio steigėjai buvo žymūs to meto valstybės veikėjai Martynas Yčas, Juozas Tūbelis, Adomas Prūsas ir kiti.

Komercijos bankas. Šį banką įkūrė turtingi tarpukario verslininkai, daugiausia – žydų tautybės. Pagrindinė banko akcinio kapitalo dalis priklausė Richardo Tilmanso šeimai, trečdalį valdė vienas Vokietijos bankas.

Centralinis žydų bankas. Didžioji banko akcijų dalis priklausė žydų kooperatyvams, kurie banką naudojo kaip atsiskaitymų centrą. Nemažai banko akcijų buvo įsigijusios tarptautinės žydų organizacijos, jis taip pat garsėjo ryšiais su užsienio bankais.

Kredito bankas. Vienas profesionaliausiai dirbusių komercinių bankų tarpukariu. Stambieji banko akcininkai palaikė glaudžius ryšius su JAV lietuviais, kurie padėjo apsirūpinti kvalifikuotais bankininkystės specialistais. Kredito banko steigėjai taip pat įkūrė stambias to meto bendroves „Nemunas“ ir „Ringuva“.

Tarptautinis bankas. Daugiausia kreditavo pramonės sektorių, taip pat buvo įsigijęs 10.000 Lietuvos banko akcijų. Beje, šio banko taryboje dirbo ir A. Smetona.

Ūkio bankas. Didžiausias komercinis bankas tarpukario Lietuvoje, kurį įsteigė tokie to meto veikėjai kaip Aleksandras Stulginskis, Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Kazys Bizauskas ir kiti.

Žemės bankas. Vyriausybei priklausęs bankas iš pradžių teikė trumpalaikes paskolas ūkininkams ir žemės ūkio produkcijos perdirbėjams, vėliau skolino ir namų statyboms. Iš kitų Žemės bankas išsiskyrė ypač sparčiu nuosavo kapitalo didinimu. Be to, jis teikė privačių skolų konsolidavimo paslaugas ir taip daugybę ūkininkų apsaugojo nuo turto varžytynių.

Kooperacijos bankas. Pajiniais pagrindais įsteigtą banką sudarė įvairūs kaimiškieji kooperatyvai, kuriems jis ir teikė paskolas.

Lietuvos bankas skaičiais

1922 m. rugpjūtį Lietuvos banko įstatymą Steigiamasis Seimas priėmė vos 4 balsų persvara.

Lietuvos bankui organizuoti ir litams spausdinti vyriausybė skyrė 400 mln. auksinų (1922 m. kursu – apie 2,3 mln. litų).

Lietuvos banko kapitalą sudarė 12 mln. litų, buvo išleista 120.000 banko akcijų, kurių nominali vertė buvo 100 litų. 80% akcijų priklausė valstybės iždui.

Steigiamajame Lietuvos banko susirinkime dalyvavo 202 akcininkai. Operacijas bankas pradėjo 1922 m. spalio 2 d., tuomet jame dirbo vos 5 tarnautojai. Tą pačią dieną auksinai pradėti keisti į litus.

Lito stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos. Nustatytas lito ir JAV dolerio kursas buvo 10:1. Lietuvos bankas vykdė griežtą pinigų politiką, kuri padėjo išlaikyti lito stabilumą. 1925 m. litas buvo kotiruojamas Londono, vėliau – Berlyno, Stokholmo, Prahos ir kitose biržose.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08
Palikę aikštelę pergalių siekia versle: kur investavo Lietuvos krepšinio žvaigždės 13

Barai ir NT projektai, viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos – tai verslai, į kuriuos investavo karjeras baigę...

Laisvalaikis
2018.12.07
Vakarėliams ir konferencijoms siūlo netikėtas erdves Rėmėjo turinys 1

Nuo krepšinio rungtynių iki žymiausių pasaulio muzikantų koncertų – kad tokie masiniai, grandioziniai...

Rinkodara
2018.12.07
Parodoje – fotografo J. Čechavičiaus epocha

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. 6–8 dešimtmečių fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo...

Laisvalaikis
2018.12.06
Paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kuriems šalies kūrėjams šiemet bus įteiktos...

Laisvalaikis
2018.12.06
Vokietijoje įvertintas Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektas 5

Vokietijos dizaino taryba įvertino Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinę koncepciją.

Statyba ir NT
2018.12.06
Šimtametis milijardierius kasdien eina į darbą 9

Šimtametis milijardierius galėtų mėgautis turtingo gyvenimo malonumais, tačiau garbaus amžiaus verslininkas...

Vadyba
2018.12.05
Alberto Einšteino laiškas aukcione parduotas už 2,9 mln. Eur 4

Alberto Einšteino laiškas, kuriame jis svarsto apie religiją, žydišką identitetą ir žmonijos prasmės...

Laisvalaikis
2018.12.05
Dovanoti sveikatą – ir madinga, ir naudinga Rėmėjo turinys

Artėjant didžiosioms metų šventėms visi ieško originalių idėjų, kaip parodyti padėką savo darbuotojams.

Verslo aplinka
2018.12.05
Gedimino kalno padėtis lieka kritinė 1

Šalies simboliu laikomo Gedimino kalno Vilniuje šiaurinis šlaitas stabilizuotas, tačiau pietrytinio šlaito...

Laisvalaikis
2018.12.04
Paskelbtas trumpasis Nacionalinės meno ir kultūros premijos kandidatų sąrašas 3

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2018 metų...

Laisvalaikis
2018.12.04
Prasidėjo COP24 konferencija: kaip kalbėti apie klimatą D. Trumpo laikais 1

Britų gamtosaugininkas Davidas Attenborough pirmadienį prasidėjusioje „COP24“ klimato kaitos konferencijoje...

Laisvalaikis
2018.12.03
Kultūros ministrės problema – nesugebėjimas diskutuoti 2

„Mano galva, buvo tiesiog neįvertinta, kaip svarbu diskutuoti su kultūros lauku, kokia svarbi yra...

Laisvalaikis
2018.12.03
Paskelbti tarptautinio fotožurnalistikos festivalio nugalėtojai

Vilniaus universiteto „Teatro salėje“ buvo apdovanoti geriausių 12-ą kartą rengiamo festivalio „Vilniaus...

Laisvalaikis
2018.12.02
Įtakingiausia „Twitter“ paskyroje – dainininkė Taylor Swift 5

JAV atlikėja Taylor Swift šiemet savo tviterio paskyroje paliko tik 13 įrašų, tačiau tai jai nesutrukdė tapti...

Laisvalaikis
2018.12.02
Didžiuosiuose šalies miestuose įžiebtos Kalėdų eglės 3

Šeštadienį aikštėse įžiebę kalėdų egles, dauguma šalies miestų skelbia šventinio sezono pradžią.

Laisvalaikis
2018.12.01
Knygos: „Basakojis bingo pranešėjas“ išgąsdino Landsbergį 1

Neįtikimą ešerių žvejybos vietą Kanadoje žinojęs basakojis bingo pranešėjas vienu sakiniu išgąsdino...

Verslo klasė
2018.12.01
Grafas Eustachijus Tiškevičius – lietuviškų senienų tyrėjas 2

Grafas Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) vadinamas vienu veikliausių ir...

Laisvalaikis
2018.12.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau