Britų muziejaus vadovas N. Cullinanas: pradedu nuo minties, kad viskas yra įmanoma

N. Cullinanas moka taip ramiai išsakyti beveik įžūlius, provokuojamus teiginius, kad jie atrodo kaip kasdienio pokalbio dalis. Jis ramus ir tada, kai dėsto, kad Britų muziejuje, kurio direktoriumi tapo 2024-ųjų kovą, prižiūri ambicingiausią kada nors vykdytą jo rekonstrukciją, „visiškai holistinę pertvarką nuo viršaus iki apačios, iš vidaus į išorę, kuri apima pastatus, kolekciją, vizualinį identitetą“, ir tada, kai nesutrikdamas atsako į klausimus apie rekonstrukcijos kainą, kuri, kaip spėjama, siekia įspūdingą 1 mlrd. GBP.

Palikimas – ne pyragai 

Stulbinami statistiniai duomenys apie Britų muziejų, didžiausią Jungtinės Karalystės (JK) kultūros instituciją, nėra perdėti: pasak buvusio valdytojo Antony Gormley'io, šis muziejus, turintis apie 3.500 salių ir apie 8 mln. eksponatų kolekciją, yra „vienas iš paskutinių nemodernizuotų didžiųjų muziejų Europoje“.

Kitas dalykas – pastaruoju metu jo reputacija smarkiai suprastėjo: pernai kilo skandalas dėl vagysčių iš kolekcijos, nuolatinių ginčų dėl filantropijos ir finansavimo šaltinių ir, atrodo, neišsprendžiamas galvosūkis dėl artefaktų repatriacijos, ypač – marmuro iš Partenono.

Nepaisant tokio „rinkinio“, jaunatviškos išvaizdos 46-erių N. Cullinanas atrodo visiškai atsipalaidavęs, kai sėdame pietauti prie mažo kampinio staliuko kavinėje „Café Deco“, esančioje už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo Britų muziejaus. N. Cullinanas čia ateina dažnai – tai mėgstamiausia jo vieta. Iš išorės ji niekuo nesiskiria nuo dešimčių kuklių užkandinių Blumsberyje. Viduje, nors jis irgi paprastas, sklando labiau klasikinė atmosfera, ypač tarp klientų.

Kai atvykstu, N. Cullinanas jau ten, šnekučiuojasi su kolega iš muziejaus, šiuolaikinio menininko Hew Locke'o parodos „What have we here?“ kuratoriumi. H. Locke'as garsėja savo reakcija į muziejaus kolekcijas – kartais skaudžiai akinama šviesa jis nušviečia eksponatų kilmę iš kolonializmo ir vergovės. 

H. Locke'o paroda veiks iki 2025 m. vasario. Be jos, muziejuje eksponuojama paroda „Šilko keliai“, atskleidžianti stulbinamą tarpžemyninę prekybą ir kultūrinius mainus laikais, kuriuos mes vadiname tamsiaisiais amžiais.

Baisiausias direktoriaus košmaras

Kai tarsteliu, kad tai, ką jis daro, yra efektyvus dviejų žmonių darbas, kalbant programavimo terminais, N. Cullinanas atsako: „Taip, svarbu diskutuoti ir bendradarbiauti, būti labai atviram ir sąžiningam.“ 

Pasirodo, tai ir bus mūsų pokalbio tema. Tačiau pirmiausia, turint omenyje, kad jis neseniai ėmėsi, kaip kai kurie vertintų, nepavydėtinų pareigų, kai už kiekvieno posūkio žioji duobė žarijų, – ar jau buvo kokių nors didelių netikėtumų?

„Atsižvelgdamas į viską, kas nutiko, – dėsto jis, – buvau nusiteikęs kur kas sunkesniam metui, bet iš tikrųjų tai draugiškiausia vieta, kurioje man lig šiol teko dirbti, ir tai buvo didelė staigmena.“ 

Sakydamas „viskas, kas nutiko“, jis turi omenyje plačiai nuskambėjusias maždaug 2.000 nekataloguotų smulkių daiktų vagystes iš milžiniškų Britų muziejaus saugyklų, įvykdytas per kelerius metus.

„Kaip kuratoriui, tai baisiausias košmaras“, – jausmingai sako jis. Taip pat ir direktoriams: Hartwigas Fischeris, paaiškėjus vagystei atsistatydinęs Britų muziejaus direktorius, vokiečių meno istorikas, pripažino, kad muziejus „nereagavo taip atidžiai, kaip turėjo reaguoti, kai 2021 m. buvo įspėtas apie problemą“, ir prisiėmė „atsakomybę už šią nesėkmę“.

Atsistatydinus H. Fisheriui, N. Cullinanui radosi galimybė padaryti didelį šuolį iš Nacionalinės portretų galerijos (NPG) direktoriaus pareigų, kurių jis ėmėsi 2015 m. Anot FT pašnekovo, dabar atkūrimo komanda, susitelkusi Graikijos ir Romos skyriuje, užsidegusi dirba ieškodama kiekvieno dingusio daikto, tačiau, „vertinant iš asmeninių pozicijų, žinoma, tai labai sunku, nes susiję su artimais kolegomis“. Anot jo, padaryta didžiulė pažanga – saugiai sugrąžinta daugiau nei 600 artefaktų, „o per sudėtingą operaciją identifikuota dar daugiau daiktų“.

Visada optimistiškai nusiteikęs, jis atkreipia dėmesį į teigiamą šio sukrečiančio reikalo rezultatą: nedelsiant pradedami skaitmeninti visi fondai. Šią sunkiai aprėpiamą užduotį muziejus siekia atlikti per 5-erius metus, o 5 mln. GBP išlaidų jau padengta per sutelktinio finansavimo fondą.

N. Cullinano įsitikinimu, baigus skaitmeninti fondus, tai bus „vienas didžiausių muziejinių internetinių išteklių pasaulyje“, fantastiška tarptautinė duomenų bazė mokslo žmonėms ir visuomenei.

Atrodo, kad muziejaus patikimumas ilgam nenukentėjo, mat neseniai paskelbta apie įspūdingą kinų porceliano dovaną – 1.700 vienetų iš sero Percivalio Davido fondo, kurių vertė siekia 1 mlrd. GBP.

Pirmiausia – visa ko gylis

Paklaustas, kokių dar netikėtumų aptiko, tyrinėdamas savo naująją imperiją, FT pietų svečias sako, jog pirmas žodis, kuris jam ateina į galvą, yra „gylis“: 

„Kolekcijos gylis, kompetencijos gylis. Dirbau kituose enciklopediniuose muziejuose, tokiuose kaip MET, – sako jis, 2013–2015 m. buvęs Niujorko Metropoliteno muziejaus modernaus ir šiuolaikinio meno kuratoriumi. – Tačiau čia kitokia tvarka, ir gana neįprasta.“

Pirmąsias šešias savaites, kurias N. Cullinanas praleido pažindindamasis su visais darbuotojais ir „atrasdamas“ daugybę departamentų su įvairiausiais padaliniais, jis „kiekvieną dieną jautėsi tarsi grįžęs į universitetą, pavyzdžiui, sužinojo apie neįtikėtiną mokslinių tyrimų projektų įvairovę ir tarptautinį jų mastą. Tai buvo antroji staigmena – kiek daug muziejus nuveikia už savo sienų. 

„Iš esmės tai milžiniška tyrimų organizacija su muziejumi kaip priedu“, – šypteli jis. 

Jau išsirinkome, ką užsisakyti pietums. N. Cullinanas gerai išmano meniu, taigi renkasi barščius ir miško grybų kišą. Mano užkandis – brokoliai su rudojo sviesto olandišku padažu, tuomet nusprendžiu prisijungti prie jo kišo ir pasidalinti porciją saldžiųjų bulvių. Nė vienas iš mūsų nėra vegetaras, bet kažkodėl visa tai atrodo kaip paguodžiantis maistas pilką žiemos dieną.

Pagalba už milijardą

Greitai užsisakę grįžtame prie Britų muziejaus ir jo tarptautinio masto: pašnekovas vardija projektus Meksikoje, Indijoje, Nigerijoje. Tačiau, kad ir kokie žavingi jie būtų, vidaus projektai atrodo kur kas labiau neatidėliotini. Visiems gerai žinoma, kad mylima sena institucija Blumsberyje, istoriniame Londono rajone, griūva ir jai skubiai reikia pagalbos, tačiau ar žiniasklaidoje mirgantis skaičius – bauginantis 1 mlrd. GBP – yra daugmaž tikslus?

„Pirmiausia, – sako N. Cullinanas, – taip, tai didžiulis, kvapą gniaužiantis įsipareigojimas. Bet tai užveda! Kitas dalykas – tie skaičiai jau apkalbėti. Britų muziejaus atgaivinimo planai, Hartwigui vadovaujant, vykdomi maždaug 7-erius metus. Pirmasis žingsnis yra Vakarų sparnas, t. y. visos galerijos į vakarus nuo Didžiųjų rūmų.“

Anot jo, tai „galerijos, kurioms skubiai reikia dėmesio, jos negali laukti“ – šiuo metu tai painus kambarių kratinys, sudarantis trečdalį viso parodų ploto, kuris per daugelį metų buvo nuolat pertvarkomas. 

N. Cullinanas ieško „vizionieriško sprendimo“ – šiam renovacijos etapui į trumpąjį sąrašą atrinktos penkios architektų komandos, sprendimas turėtų būti priimtas 2025 m. kovą.

Statistika vėlgi išskirtinė: prognozuojama, kad vien šis etapas užtruks 10 metų. Kai spusteliu pašnekovą dėl išlaidų: juk tikrai yra biudžetas? – jis vikriai išsisuka nuo klausimo:

„Šis konkursas nuo kitų skiriasi tuo, kad mes neprašome architektų pateikti galutinio projekto, o skiriame komandą, kuri dirbs kartu su architektais ir formuos tai, ką norime padaryti. Todėl bet kokie skaičiai yra labai preliminarūs. Tai pokalbis, kurio metu mes kartu formuojame projektą.“

Tačiau ar nebus sunku surinkti kalną pinigų neturint plano ar tikslinio biudžeto? Vėlgi, atrodo, kad N. Cullinanas nesijaudina. Jis „negali įsivaizduoti, kad tai bus mažiau nei 500 mln. GBP, nes mastas didžiulis“, ir sutinka, kad ši suma gali būti kur kas didesnė.

Sykiu bus parengta programa, pagal kurią per 20 metų ketinama atnaujinti kiekvieną viso muziejaus galeriją. Be to, nedelsiant bus pastatytas naujas lankytojų priėmimo paviljonas (šiuo metu tai gana apgailėtinas oro uosto tipo apsaugos angaras), o pastato gale, kurį planuojama baigti 2029-aisiais, – naujas „energetikos centras“, kad dabartinė pasenusi ir nepatogi sistema (ją sudaro daugiau nei 130 katilų) būtų efektyvesnė ir ekologiškesnė. 

N. Cullinanas turi puikią muziejų pertvarkytojo reputaciją: jis vadovavo Nacionalinės portretų galerijos kapitaliniam remontui, kainavusiam 41 mln. GBP. Renovuojama galerija buvo uždaryta trejiems metams, laimė, iš dalies dėl pandemijos, o 2023-iaisiais, kai vėl buvo atidaryta (laiku!), ji buvo pripažinta architektūrine ir kuratorine sėkme.

Netikėta biografija

Brokoliai jau atkeliavo, taip pat ir barščiai – labiau daržovių troškinys nei sriuba, blizgios raudonos spalvos, kuri, regis, kelia rimtą grėsmę baltiems N. Cullinano marškiniams. Jis vilki direktoriaus uniformą: tobulai tvarkingą tamsų kostiumą, deramai santūrų megztą kaklaraištį su tamsiai mėlynos ir bordinės spalvų dryželiais. Vienintelė užuomina apie dendišką stilių ne darbo valandomis – puošnus žiedas su karneolio akmeniu ant kairės rankos.

Teiraujuosi apie šiek tiek neįprastą jo biografiją. Po kelerių vaikystės metų Amerikoje, kur jis gimė, tėvai (tėvas – statybininkas, motina – namų šeimininkė ir kartais slaugytoja) jį ir tris vyresnes seseris mokė namuose mažoje bendruomenėje Anglijos šiaurėje, Hebden Bridže, Vakarų Jorkšyre.

„Jei būtume norėję, būtume galėję eiti į mokyklą“, – sako jis, A lygio egzaminus išlaikęs vietos koledže. Tai buvo darbininkų klasės šeima su itin ribotomis lėšomis, tačiau nuostabieji jo tėvai vesdavosi sūnų į muziejus ir plėtė jo akiratį, o kelionė į Veneciją, kaip jis sako, buvo „lemtinga akimirka“ – jis nusprendė studijuoti meno istoriją.

N. Cullinanas pasakoja, kaip taupydamas pinigus važiavo naktiniu autobusu iš Jorkšyro į Londoną ir į pokalbį Courtauldo meno institute (Courtauld Institute of Art) atvyko nemiegojęs ir sušiuręs, tačiau visa tai baigėsi bakalauro, magistro ir daktaro laipsniais prestižinėje Londono akademijoje.

Dėl karjeros „niekada neturėjau tikro plano“, šypteli pašnekovas, tačiau galiausiai srovė nunešė jį iš vienos pirmaujančios meno institucijos į kitą: studijos Britų mokykloje Romoje, vėliau – tarptautinė Guggenheimo stipendija. Paskui sekė „Tate Modern“ Londone, kur 2007–2013 m. jis buvo tarptautinio modernaus meno kuratoriumi. Tuomet persikėlė į Niujorką.

Bendradarbiavimas

Neblogai žmogui, neturinčiam plano. Tačiau institucijos, kuriai vadovauja, gyvenimą jis planuoja „iki pat mūsų 300-ojo gimtadienio 2053 m. Tai jaudina“.

Vienas iš mėgstamiausių N. Cullinano žodžių yra „jaudina“, kuris, atrodo, reiškia bet ką – nuo lengvo iššūkio iki visiško siaubo, o jo šūkis yra „bendradarbiavimas“. Tai principas, prie kurio jis nuolat grįžta. 

Pašnekovas cituoja Hansą Sloane'ą, XVIII a. įkūrusį Britų muziejų ir 1749 m. testamentu nurodžiusį, kad 70.000 jo asmeninės kolekcijos eksponatų turi būti prieinami „visų žmonių tobulėjimui, žinioms ir informacijai“.

„Taigi dabar, globalizacijos ir skaitmeniniame amžiuje, kyla klausimas, kaip mes į tai atsiliepsime, – aš labai daug dėmesio skiriu partnerystei ir bendradarbiavimui“, – sako N. Cullinanas. 

Atsigręždamas į 9-erius metus trukusį savo darbą Nacionalinėje portretų galerijoje, jis primena „tripusę“ Tacitos Dean darbų parodą – ją rengiant dalyvavo NPG, Karališkoji menų akademija ir Nacionalinė galerija, ir tai buvo pirma tokia bendradarbystė.

Anot jo, toks požiūris „reiškė, kad galime pasiekti daugiau, nei leidžia mūsų kuklūs ištekliai“. Jis mini ir vieną iš savo neabejotinai genialių ėjimų: įsigytą galingą Joshua Reynoldso „Mai portretą“ – vieną pirmųjų ir geriausių laisvo spalvotojo žmogaus portretų Vakarų mene. Portretas buvo įsigytas bendradarbiaujant su „J. Paul Getty Trust“ fondu, kuris kitu atveju būtų paprasčiausiai nupirkęs kūrinį ir visam laikui išvežęs jį į JAV.

N. Cullinanas susiderėjo dėl bendro eksponavimo, sykiu laimėjo pagrindinį NPG atidarymui skirtą šedevrą, išlaikė svarbų britų kūrinį šalyje (bent jau dalinai) ir užmezgė ryšius su įtakingu ir turtingu instituciniu partneriu, ankstesniu konkurentu. Trigubas laimėjimas.

Jo įsitikinimu, tai buvo daugiau nei praktinė ir kuratorinė veikla: ne tik dviejų pasaulių susitikimo „poezija“, bet ir „mokslo bei tyrimų bendradarbiavimas, keitimasis idėjomis bei objektais“.

„Man vis kartojo, kad tai neįmanoma, kad to negalima padaryti, kad nėra precedento, kad tai bloga idėja... Bet tai puikiai pavyko, ir ne tik todėl, kad paveikslas vis dar čia, vis dar kabo ant sienos, bet ir todėl, kad užmezgėme tokius gerus santykius su „Getty“.“

Repatriacijos klausimu

Tie dalykai, kurių akivaizdžiai „negalima padaryti“, rodo N. Cullinano mąstymo kryptį, kai kalbama apie kitus sudėtingus jo vadovavimo Britų muziejui klausimus, susijusius su neteisėtai ar smurtu įsigytų objektų restitucija ar repatriacija.

„Muziejuose tai yra problema: suvokimas versus realybė, – sako jis. – Manoma, kad pokalbiai gali būti labai sunkūs, kad neįmanoma rasti bendro sutarimo, tačiau taip nėra. Geranoriškai nusiteikus ir atidžiai klausantis, pokalbius galima pradėti.“

Miško grybų kišas jau suvalgytas, taip pat ir nuodėmingai skanios sviestinės saldžiosios bulvės. Triukšmingoje ir jaukioje kavinėje kartais sunku išgirsti vieniems kitus, tačiau pietavusių žmonių būrys jau šiek tiek aptirpo.

Desertas? Kodėl gi ne. Pasitaręs su padavėja, N. Cullinanas renkasi migdolinę kriaušių galetę su crème fraîche. Aš – obuolių spurgas.

Baigiame gilintis į biudžetų detales bei šildymo sistemas ir maloniai svarstome platesnius muziejų pasaulio klausimus. Juk jis ėmėsi institucijos, dėl kurios esmės vyksta diskusijos: restitucijos puristai teigia, kad universalūs muziejai, tokie kaip BM, yra kolonialistiniai dėl savo prigimties.

Be abejonės, N. Cullinanas puikiai supranta, kad šiandien diskutuojama, ar tai vis dar tinkamas modelis, tačiau jis neabejoja dėl savo pozicijos:

„Tai teisingi klausimai, kuriuos reikia užduoti, tačiau dabar labiau nei bet kada anksčiau mums visiems visame pasaulyje reikia sutelkti dėmesį į bendrabūvį ir kultūrinius mainus. Manau, kad enciklopediniai muziejai čia turi atlikti tam tikrą vaidmenį.“

Tačiau, anot jo, visuose bendradarbystės projektuose „labai svarbu, kad santykiai būtų abipusiai ir lygiaverčiai“: 

„Pavyzdžiui, paprašėme CSMVS (Mumbajaus muziejaus), kad kitais metais kuruotų mūsų projektą – savotiškas atsakomasis mačas, kuris leidžia pamatyti kai kuriuos mūsų atliekamus darbus. Tai labai svarbu, nes didelė jų dalis yra nematoma.“ 

Kavinė beveik ištuštėjo, mes gauname savo desertus. Mano spurgų porcija šiek tiek gąsdina, laimė, FT svečias mielai suvalgo pusę jų. Grįžtame prie viešos ir kontroversiškiausios muziejaus diskusijos: galimo Partenono marmuro grįžimo į Graikiją. Tai nepatogus politinis klausimas, ypač po to, kai JK kultūros sekretorė Lisa Nandy neseniai viešai išreiškė paramą repatriacijos reformoms, kurioms įgyvendinti gali prireikti pakeisti įstatymą, draudžiantį nacionaliniams muziejams atsisakyti jų saugomų objektų.

Taigi, ką jis apie tai galvoja?

N. Cullinanas yra tipiškas diplomatas ir tipiškas optimistas...

„Manau, kad visi norėtų išgirsti tikrai įkvepiantį, novatorišką sprendimą. Ne, „sprendimas“ nėra tinkamas žodis, geriau – atsakymą. Kažką, kas išeina iš įprastų rėmų... Pradedu nuo minties, kad viskas yra įmanoma, o su realybe tvarkysimės taip, kaip ji vystysis. Nepradėkime nuo minties, kad tam tikrų dalykų negalima padaryti.“

Oo, tai pernelyg diplomatiška. Sakau, jog iš jo veido matyti, kad iš tikrųjų jis turi planą.

N. Cullinanas plačiai nusišypso: „Planai įgauna formą... Principas – tai pirmas dalykas, kurį reikia nusistatyti ir sau, ir pokalbyje su partneriu. Norėčiau daugiau kalbėti apie partnerystę, užuot diskutavęs apie nuosavybę. Manau, kad konkurencija yra gana ribojantis reikalas, man patinka bendradarbiauti, tai daug įdomiau. Jei rimtai galvojame apie pasaulio kultūrą, turėtume dirbti kartu. Sprendimo kaip tokio neturiu ir neturėčiau – tai pokalbis, kurį reikia palaikyti.“

Kaip ir savo 30 metų trukmės muziejaus planuose, N. Cullinanas žaidžia labai ilgą žaidimą. 

MENIU 

Café Deco

43 Store Street, London WC1E 7DB

• Barščių sriuba – 10 GBP
• Brokoliai su ruduoju sviestiniu olandišku padažu – 15 GBP
• Miško grybų kišas, 2 porcijos – 48 GBP
• Saldžiosios bulvės – 6 GBP
• Migdolinė kriaušių galetė su grietinėle – 11 GBP
• Obuolių spurgos su prieskonių ledais – 10 GBP
• Kava – 4 GBP
• Gazuotas vanduo
• Iš viso, įskaičiavus aptarnavimą – 117 GBP