Operų premjeros Vilniuje ir Varšuvoje: G. Puccini „Triptikas“ ir K. Pendereckio „Juodoji kaukė“

Tiek K. Pendereckio, tiek G. Puccini opusai priklauso XX a. muzikinio teatro paveldui, tačiau jie atstovauja ne tik savitiems autorių muzikos stiliams, bet ir skirtingoms epochoms, kurias skiria karai, santvarkų bei žmonijos mentaliteto pokyčiai ir pan. „Triptikas“ pirmą kartą buvo pastatytas 1918 m. Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre, „Juodoji kaukė“ („Die schwarze Maske“) buvo sukurta Zalcburgo operos festivalio užsakymu ir čia pirmą kartą pastatyta 1986 m. Vis dėlto abiejų autorių veikalai – tai teatrališkos pagal prigimtį muzikos ir nepaprastai dinamiško, veiksmingo muzikinio teatro pavyzdžiai. 

„Juodoji kaukė“ Varšuvoje

„Juodoji kaukė“, sukurta pagal Silezijoje gyvenusio vokiečių dramaturgo Gerharto Hauptmanno to paties pavadinimo vienaveiksmę pjesę, yra Varšuvos didžiojo teatro ir vieno svarbiausių Lenkijos klasikinės muzikos festivalių „Eufonie“ koprodukcija. 

K. Pendereckio opera, nors ir išlaiko jo muzikinį stilių, nėra tapati jo koncertinei muzikai. Operą reikia patirti teatre. Tiesą sakant, žiūrint „Juodąją kaukę“ (režisierius Davidas Pountney), tiesiog stulbino kūrinyje glūdinčios ir spektaklio išryškintos šios operos teatrinės dramatinės galimybės – kūrinio poveikis. Žiūrėjau spektaklį kaip įtempto siužeto dramą, kuri, pasak paties kompozitoriaus, ir yra sumanytas lyg greitėjantis blogio sūkurys.

Pagal siužetą (libreto autorius – pirmojo pastatymo režisierius Harry Kupferis ir kompozitorius) operos veiksmas vyksta 1662 m. žiemą Bolkenhaino miestelyje, Silezijoje, burmistro Silvano Schullero namuose. Miestelis suniokotas Trisdešimties metų karo, apylinkėse siaučia plėšikai, žmonės kalba apie artėjantį marą, tačiau švenčia karnavalą su persirengėlių eitynėmis. Dabartinio pastatymo režisierius veiksmą perkėlė į belaikį „niekur“, tačiau su šiuolaikybės elementais (Marie-Jeanne Lecca kostiumai), o dailininko Raimundo Bauerio scenovaizdis savotiškai atkartoja G. Hauptmanno namų Silezijoje interjerą. 

Burmistro Schullero (dainuoja Wojciechas Parchemas) namuose – kviestiniai pietūs, į kuriuos susirenka burmistras, jo žmona Benigna (Natalia Rubis), auklėtinė Arabela (Katarzyna Drelich), žydų pirklys Lowelis Perlas (Krzysztofas Szumanskis), katalikų abatas Robertas Dedo (Bartoszas Kieszkowskis), grafas ir grafienė Huttenwachteriai (Remigiusz Łukomskis, Magdalena Pluta) ir kiti svečiai, ponams patarnauja skirtingų konfesijų tarnai. Svečių apkalbos sukasi aplink Benigną ir jos įvaikintą dukterėčią – mulatę Arabelą. Staiga tarnaitė praneša, kad sode matė žmogų su juoda kauke...

K. Pendereckio „Juodoji kaukė“ – kiek ironiškas apokalipsės vaizdinys. Kompoziciniu požiūriu šiai operai kaip modelis buvo panaudota solistų ansambliais grįsta Giuseppės Verdi „Falstafo“ struktūra, tačiau garsinė atmosfera atkeliavusi iš vokiškos-austriškos tradicijos – Richardo Wagnerio, Albano Bergo ir net Wolfgango Amadeaus Mozarto operų. Kūrinį, išlaikydamas gerą dramaturginį tempą ir jautriai akompanuodamas solistams, dirigavo Bassemas Akiki – libaniečių kilmės lenkų dirigentas. Sužibėjo puikiai dainuojantis ir nepaprastai gerai vaidinantis solistų ansamblis, teatro choras ir meistriškai griežiantis orkestras. Beveik pusantros valandos be pertraukos trukęs spektaklis pralėkė vienu ypu, o bilietai į spektaklius buvo išparduoti gerokai iki premjeros.

„Triptikas“ Vilniuje

G. Puccini „Triptikas“ Vilniuje – visai kitoks pastatymas tiek muzikine, tiek teatrine estetika. Režisierius Michaelas Capasso ir scenografas Johnas Farrellas (JAV) sukūrė „stanislavskišką“, beveik realistinį pastatymą, kai veiksmas scenoje vyksta taip, kaip kompozitoriaus buvo parašyta. 

Kita vertus, „Triptikas“ reikalauja ir kitokio publikos nusiteikimo – šiuo atveju praleisite visą vakarą teatre, mat trys operos su dviem pertraukomis užtrunka apie keturias valandas. 

„Skraistė“ („Il tabarro“), „Sesuo Andželika“ („Suor Angelica“) ir „Džanis Skikis“ („Gianni Schicchi“) – tai lyg trys novelės apie šeimyninį gyvenimą. „Skraistė“ – tamsus, pritvinkęs smurto ir seksualumo pasakojimas apie Paryžiuje, baržoje ant Senos gyvenančius Mikelę ir jo žmoną Džordžetą bei jiems dirbančius krovikus, iš kurių vienas, Luidžis, užmezga romaną su šeimininke. Vyras nužudo ir žmoną, ir jos meilužį. 

„Sesuo Anždelika“ – ryškus kontrastas „Skraistei“, jos veiksmas vyksta vienuolyne. Tai visai kitoks, šviesus, beveik dieviškas pasaulis, tačiau irgi su savo dramomis. Viena iš vienuolių, sesuo Andželika, jau septynerius metus laukia žinių iš šeimos. Pagaliau pas ją atvyksta jos teta, kietaširdė Kunigaikštienė, iš kurios Andželika sužino, kad jos mažas sūnelis, kurio gimimas užtraukė nešlovę kilmingai šeimai, prieš dvejus metus mirė. Andželika sugniuždyta, tačiau jos tikėjimas daro stebuklus. Kokius, sužinos pamatę (ir išgirdę) spektaklį. 

Ir pagaliau trečioji, komiškoji opera „Džanis Skikis“ išveda į sceną didelės šeimos personažus, besispiečiančius aplink mirštantį turtingą giminaitį Buozą Donatį ir laukiantį jo palikimo. 

Pastatymas – lyg gerų senų laikų „Metropolitan Opera“ teatro spektaklis, nemažai daliai mūsų publikos yra gana priimtinas. Visgi meninės ambicijos šiek tiek pritrūko, o ir teatrinio dinamizmo visuma įgauna ne iš karto. 

Bene nuobodžiausia, be savito dramaturginio rakto yra pirmoji opera, tačiau net ir jos buvo malonu klausytis. Žiūrėjau dvi atlikėjų sudėtis – lapkričio 29 ir gruodžio 7 d. Abiejų sudėčių Džordžetos „Skraistėje“ (kviestinė solistė Kelly Glyptis ir mūsų Sandra Janušaitė) dainavo pasigėrėtinai, visgi S. Janušaitės autentiškas pučiniškas dramatizmas paliko didesnį įspūdį. Abu meilužiai Luidžiai – skardžiabalsiai tenorai Gregory Turay ir Alexanderas Schulzas – buvo įsimintini. 

Iš griausmingąjį vyrą Mikelę dainavusių baritonų Andrejaus Bondarenko ir Yurijaus Yurchuko visgi pirmenybę teikčiau pirmajam, kuris tą patį vakarą taip pat įtaigiai dainavo ir vaidino Džanį Skikį. „Skraistės“ pijokėlio Lyno (Mindaugas Jankauskas, Rafailas Karpis) žmoną – prostitutę Žebenkštį pirmąjį vakarą dainavęs mecosopranas Lisa Chavez sužavėjo aukštą vokaline kultūra ir neeiliniu artistiškumu, atlikdama taip pat ir Grafienės vaidmenį „Seseryje Andželikoje“, ir pusseserės Zitos vaidmenį „Džanyje Skikyje“. 

Kita Žebenkštis, mūsų jauna solistė Evelina Volodkovič, pirmąjį vakarą puikiai pasirodė ir kaip Abatė „Seseryje Andželikoje“ bei sukūrė labai charakteringą ir artistišką duetą su Mindaugu Tomu Miškiniu „Džanyje Skikyje“ kaip besilaukianti Čieska ir Markas. 

R. Karpis, kad ir ką dainuotų, Lyną ar Dainų pardavėją „Skraistėje“, giminaitį Gerardą „Džanyje Skikyje“ (kur su Joanos Gedmintaitės Nela tapo nepakartojama pora), visada sulaukia publikos dėmesio ir ovacijų. Vokalinės meistrystės reikalaujančią sesers Andželikos partiją dainavo Gabrielė Bukinė, vis ryškiau šviečianti mūsų operos padangėje kaip įsižiebianti nauja žvaigždė, ir Viktorija Miškūnaitė. Verta į šį spektaklį eiti vien dėl galimybės jų pasiklausyti. 

Grafienės ir Zitos vaidmenis gruodžio 7 d. virtuoziškai atliko Jovita Vaškevičiūtė. Ir pagaliau Džanis Skikis antrąjį vakarą buvo tobulai į vaidmenį įsijautęs Liudas Mikalauskas, o Lauretą ir jos nuostabią ariją „O mio babbino caro“ dainavo du puikūs sopranai Monika Pleškytė ir Austėja Zinkevičiūtė, jos mylimąjį Rinučį abu vakarus įkūnijo tenoras Oreste Cosimo. Spektakliams dirigavo Ričardas Šumila ir Martynas Staškus.