Superprodiuseris J. Antonoffas: „Nekurkite nieko, dėl ko negalėtumėte numirti“

Laukiu jau 20 minučių, kai Jackas Antonoffas įsmunka į vidų sutrikęs, rankoje laikydamas buteliuką gazuoto vandens ir suglamžytą maišelį, iš kurio išsitraukia nosies purškalą ir skubiai įsipurškia į kiekvieną šnervę.

„Labai atsiprašau, dirbau šį bei tą, užtrukau ir nespėjau laiku baigti“, – beria muzikos superprodiuseris, ir atrodo, kad būtent tai jis turi galvoje. Jis atmeta mano patikinimus, kad viskas gerai.

„Vėlavimas erzina“, – tarsteli J. Antonoffas.

Jis vilki baltus skylėtus marškinėlius. Skylėtus ne todėl, kad dėvėti drabužiai dabar madingi. Marškinėliai tikrai nudrengti, ant rankovės matyti kelios rusvos dėmės. Jo veidą įrėmina vardiniai juodi akiniai vieliniais rėmeliais.

Niujorke – saulėta, nuostabi rugsėjo popietė, o mes esame viešbutyje „Marlton“ Vakarų 8-ojoje gatvėje, kuriame mėgo rašyti Jackas Kerouacas. Susitikome vėlyvų pietų prieš J. Antonoffui keliaujant į studiją, esančią vos už kvartalo.

„Studija“ šiuo atveju yra „Electric Lady“, legendinė vieta Grinvičo rajone (Greenwich Village), kurioje savo albumus įrašinėjo Jimi Hendrixas, Carly Simon, Stevie Wonderis ir daugybė kitų muzikos garsenybių. Pastaraisiais metais, nuo tada, kai ten įsikūrė J. Antonoffas, studija tapo vieta, kurios prieigose nuolat lūkuriuoja paparacai ir paauglės.

Net jei niekada nesate girdėję apie Jacką Antonoffą, tikriausiai esate girdėję Jacką Antonoffą. Dirbdamas su tokiomis žvaigždėmis kaip Taylor Swift, Lana Del Rey, Sabrina Carpenter, Lorde ir krūva kitų, jis formavo pastarojo dešimtmečio popmuzikos skambesį. 

J. Antonoffas trejus metus iš eilės laimėjo „Grammy“ statulėlę kaip Metų prodiuseris ir yra vos antras po dainininko, kompozitoriaus, R&B prodiuserio Kennetho Briano Edmondso (g. 1959), geriau žinomo sceniniu Babyface vardu, kuriam pavyko tai padaryti.

Žinomas ir nematomas 

Garsenybių matricoje J. Antonoffas užima keistą vietą. Jo vardas žinomas milijonams, jis yra interneto gerbėjų kultūros dalis ir sykiu žmogus, kuris gali vaikščioti gatvėmis dažniausiai nepastebėtas. Kritikai ne vienus metus atidžiai tyrinėjo visur esantį J. Antonoffo skambesį, įsiviešpatavusį populiariojoje muzikoje, vadindami jį „skoningu popsu“ dėl indie roko „injekcijų“ į TOP 40 hitus.

J. Antonoffą tokie svarstymai vimdo. Jis aiškina, kad jo įrašai yra „labai ilgos meditacijos“ apie tai, kur jis užaugo ir kaip jaučiasi.

„Aš nedirbsiu su niekuo (jis turi galvoje ne žmogų, o albumą), ko nemyliu. Jaučiuosi alergiškas „akimirkai“, ir jei tai, ką darau, kai kurie žmonės apibrėžia kaip „momentą“, puiku, tai jų reikalas. Bet man nerūpi, kas vyksta... Aš tiesiog gyvenu savo pasaulyje.“

Žvaigždžių klubas

Jei J. Antonoffas, T. Swift ir kiti retsykiais susieinantys ir benradarbiaujantys atlikėjai sudarė neoficialią superžvaigždžių dainų kūrėjų grupę, tuomet jų klubas yra „Electric Lady“.

Kai T. Swift dirba su J. Antonoffu Vakarų 8-ojoje gatvėje, policija tiesia juostas ir stato užtvaras sulaikyti gerbėjams, kurie lūkuriuoja valandų valandas, kad pamatytų savo dievaitės tris sekundes trunkančią kelionę nuo studijos durų iki automobilio.

Tačiau šiandien viešbučio „Marlton“ restorane ramu. Sėdime kambaryje už tuščio valgomojo, dar tuštesnėje erdvėje su kreminių plytų sienomis ir žaluma, imituojančia itališką vasarą. Esame čia vieninteliai, neskaičiuojant kampe sėdinčio vaikino su „AirPods“ ausyse, dirbančio nešiojamuoju kompiuteriu.

J. Antonoffas atrodo berniukiškai, nors šiemet jam sukako 40 metų, o jo garbanose šviečia žilos sruogelės. Nesunku suprasti, kodėl T. Swift jį vadina savo „ne pagal metus subrendusiu sūnumi“ (iš tiesų jis vyresnis už ją keleriais metais).

„Financial Times“ pietų iššūkis su J. Antonoffu tas, kad jis gali kalbėti tiesiog apie bet ką: vairavimo Niujorke džiaugsmus ir pavojus („miestas yra vienas didelis stebuklas“), chiropraktikus (jis yra jų šalininkas), lauko kavines („ir kaip manęs ten neiškerta“), kepsnius („mano „Instagram“ yra popžvaigždės ir kepsniai“).

Plepame jau kelias minutes, kai pašnekovas pamoja padavėjui. Greitai peržvelgiu meniu ir bemaž apimta panikos užsisakau keptą sumuštinį su sūriu ir šaltos juodosios arbatos. Jis paprašo juodos kavos, sumuštinio su keptais baklažanais be česnakinio ajolio padažo ir karšto vandens su citrina.

Visada apsėstas

J. Antonoffas pasakoja, kad visada buvo šiek tiek apsėstas. Vaikystėje, kuri bėgo Naujojo Džersio priemiestyje, jis išgyveno „daugiametes manijas“: iš pradžių beisbolas, paskui beisbolo kortelės, tada „Žvaigždžių karų“ figūrėlės („ne filmai, ne apie tai“), tada riedlentės. Sulaukęs 12-os, jis atrado tai, kas prilipo ilgam: muziką.

J. Antonoffo vaikystė buvo pažymėta tragedijos. Jo jaunesnioji sesuo atėjo į šį pasaulį su įgimtu smegenų vėžiu, ir jos liga šeimai darė didžiulę įtaką. Mergaitė mirė būdama 13-os, kai Jackas baigė vidurinę. Mokykloje jam visada buvo sunku. Jis tikina, kad turi mokymosi sutrikimų, galbūt disleksiją, bet ji nediagnozuota.

Kai J. Antonoffo bendraklasiai stojo į universitetus, jis, apimtas sielvarto, iškeliavo su savo grupe.

„Niekada nesiruošiau eiti tuo keliu, kuriuo galbūt man reikėjo eiti, o tuo metu man buvo tiesiog nusispjauti į tai. Buvau taip nusiminęs, kad galvojau, kam dar, po velnių, tai turėtų rūpėti, – prisimena jis. – Visada norėjau išeiti. Norėjau išvažiuoti į Niujorką. Norėjau vykti į gastroles.“ 

Iki 26-erių ar 27-erių metų jis toliau „dirbo muzikantu“ ir „finansiniu požiūriu buvo nepaprastai nesėkmingas“. J. Antonoffas susitaikė su tuo, kad „tikriausiai buvo nevykėlis savo bendruomenėje“, ir smagiai leido laiką koncertuodamas iš pradžių su neaiškia indie grupe „Steel Train“, paskui su grupe „Fun“, prie kurios prisijungė 2008-aisiais. Didžiulės sėkmės sulaukusi jų daina „We Are Young“ tiesiog išstūmė J. Antonoffą į popmuzikos pasaulį.

Gauname savo sumuštinius. J. Antonoffas be žodžių nuima dalį duonos nuo savojo ir tarp kąsnių toliau atsakinėja į klausimus. Mano keptas sūris yra tiesiog geras sūris, tik troškinti porai suteikia šiek tiek malonaus gurmaniško jaudulio.

Kalbamės apie kelis albumus, su kuriais jis dirbo pastaraisiais metais. Tai Lanos Del Rey „Norman Fucking Rockwell“, kritikų liaupsinamas 2019-ųjų šedevras, nuo jo prasidėjo vieni sėkmingiausių J. Antonoffo kūrybinių santykių.

Kaip jis pasakoja: juodu susipažino, parašė vienas kitam žinutes, susitiko papietauti „EJ's“ užkandinėje Aukštutiniame Istsaide ir nedelsdami nuvyko į J. Antonoffo apartamentus Brukline, kur jis yra įsirengęs namų studiją. Tą pačią dieną kartu parašė dvi dainas – nuo pradžios iki galo: „Love Song“ ir „Hope Is a Dangerous Thing“.

„Tokių dalykų neįmanoma suplanuoti. Aš tiesiog tai gavau, ir gavau ją“, – kalba jis žiaumodamas sumuštinį. Paskui jis nuvažiavo į Los Andželą, kur jie sukūrė „Venice Bitch“ bei „Mariners Apartment Complex“ ir sudėliojo likusią „minkštojo“ roko albumo dalį – lakonišką ir poetišką.

„Tuomet iš tikrųjų pajutau: tai bent, aš tikrai manau, kad galime padaryti bet ką“, – dėsto jis.

Apie dainų rašymą J. Antonoffas kalba kaip apie kažką, kas vyksta visiškai atsietai nuo jo, tarsi tai būtų koks vaiduoklis, kuris įeina ir išeina iš jo kūno be jokio įspėjimo.

„Aš to visiškai nekontroliuoju. Tarkime, šiandien tikrai negalėčiau parašyti dainos, – šypteli jis. – Ji pati turi ateiti pas mane.“

Jis priduria, kad dainų rašymas yra „labai varginantis... Tikrai nėra taip, kaip kino filme, kur… susistumi heroino, užsidegi žvakę, parašai ir įrašai tobulą dainą“.

Tačiau jis tą pačią akimirką ir neabejotinai žino, kada jam pavyko pataikyti:

„Visu savo kūnu jaučiu labai aiškiai, ar tai puiku, ar ne. Čia nėra daug kintamųjų. Nėra taip, kad nežinočiau, ar tai būtų visai neblogai.“

Jis prisipažįsta, jog kaskart atėjęs į studiją nerimauja, ar toji magija vis dar veikia:

„Kažkuriuo momentu žmonės rašo paskutinę savo dainą, ir paprastai tai atsitinka ne prieš mirtį, suprantate? Atrodo, kad gebėjimas kurti tiesiog palieka žmones.“

Paskui skambesį

Retsykiais viso laikotarpio skambesį gali apibrėžti vienas prodiuseris, pavyzdžiui, Quincy Jonesas XX a. devintąjį dešimtmetį, arba Maxo Martino 10-ąjį dešimtmetį sukurta europietiško popso nuspalvinta muzika. Jos skambesys persmelkė pasaulį, kuriame gyvename, – jį išgirsite per radiją, taksi, oro uostuose, visur.

Nusakyti J. Antonoffo skambesį stebėtinai sunku. Literatūros žurnale „The Drift“ išspausdintoje apžvalgoje jis prilyginamas „garui“ ir teigiama, kad jis ne tiek užvaldė popmuziką, kiek „pasklido po ją, palikdamas vos juntamą santūraus gero skonio dvelksmą“. 

Stereotipinė J. Antonoffo daina, bent jau sukurta jo paties grupės „Bleachers“, pasižymi kinematografišku sintezatorių skambesiu, galingais chorais ir nostalgiškomis nuorodomis. Tačiau kaip prodiuseris jis dirba su eklektišku atlikėjų „rinkiniu“ – nuo Dianos Ross ir Carly Rae Jepsen iki „The Chicks“ (anksčiau „The Dixie Chicks“) ir Kendricko Lamaro.

„Manau, kad mano skambesio „virškinimo“ būdas – tai kiekvieno vertintojo asmeninis pasirinkimas. Jei iš tikrųjų klausotės mano įrašų, juose daug kas panašu į mane, bet jie neįtikimai unikalūs“, – dėsto jis.

J. Antonoffas dažnai pasako „ne“ menininkams, norintiems su juo dirbti, bet jų pavardžių nenurodo. Dabar jis kuria muziką spektakliui Brodvėjuje „Romeo + Džuljeta“, kurio premjera įvyks netrukus. Šiais metais jo grupė „Bleachers“ išleido savo albumą, o spalį pristatė 2014-aisiais įrašyto albumo „Strange Desire“ pakartotinį leidimą. Jis kasdien būna studijoje ir, tikėtina, įrašinėja albumus su A sąrašo atlikėjais, apie kuriuos dabar neketina man pasakoti.

Jau vėlyva popietė, o padavėjas, regis, pamiršo, kad mes čia esame. Kažkas atneša žvakę, tarsi ženklą, kad prasideda vakarienės pamainos laikas.

J. Antonoffas išvalo savo lėkštę, liko tik keptų bulvyčių trupinukai. Man nepavyko surengti gausių pietų. Klausiamai dairydamasis po valgomąjį FT svečias teiraujasi, ar nejaučiu degėsių kvapo. Jaučiu.

„Gerai, – sako jis, – jei tik manęs neištiks insultas ar kas nors panašaus.“

Su T. Swift

Dabar jo pageidauja ryškiausios žvaigždės, tačiau J. Antonoffas tikina, kad į jį kaip į prodiuserį niekada nebuvo rimtai žiūrima, kol T. Swift jam „neatvėrė durų“. Tai įvyko 2013-aisiais, kai ji pakvietė jį prodiusuoti keleto dainų iš didelio populiarumo sulaukusio albumo „1989“:

„Tai ji buvo ta, kuri pasakė: „Ne, jis yra prodiuseris.“ Mums reikia tokio žmogaus.“

Nuo to laiko jis dirbo kuriant visus jos albumus. Apie T. Swift jis kalba atsargiai, miglotai. Dažnai apie ją užsimena, bet aiškiai yra įvaldęs meną kalbant nieko konkretaus nepasakyti. Taigi, juodu susitiko ir „tiesiog pradėjo kurti“.

„Mes susirenkame ir tiesiog atrandame stebuklingą erdvę. Beprotiška, kad mums taip ilgai pavyksta ją pasiekti ir išlaikyti, – sako jis. – Tai nėra normalu, žinote?“

Paklausiu, kaip atsirado gerbėjų mėgstamiausia albumo „Folklore“ daina „August“, ir sulaukiu klinikinio atsakymo: „Sukūriau kūrinį, nusiunčiau jai, o ji perdainavo jį balsu.“

Klausiu jo, kur link eina populiarioji muzika.

„Nemanau, kad mes kur nors einame, greičiau jau kažkur atvykome, o tai paprastai reiškia, kad ateina nauji dalykai“, – šypteli jis.

„Tačiau mes gana seniai pasipriešinome tam, kai mums nurodydavo, kokios muzikos klausytis. O dabar tiesiog atsidūrėme šioje puikioje tuščioje vietoje, kur autentiškumas, regis, nugali viską. Pažiūrėkime, kas dabar ant bangos? Tai tikrai gerai – Chappell Roan, Sabrina Carpenter, Charli XCX... man patinka jų istorijos, nes jos apie žmones, kurie spjovė į visa tai… Tikri menininkai... Tai kultūra, kuri buvo taip velniškai stipriai išsukta ir parduodama, kad dabar jau nebegali jos parduoti“, – beria jis greitakalbe.

„Kad ir kaip sunku būtų tai daryti, iš tiesų formulė labai paprasta: nedarykite nieko, dėl ko negalėtumėte numirti. Pavyzdžiui, mirti tų darbų viršukalnėje, – kalba J. Antonoffas. – Tai skamba kaip pataikavimas, kaip nesąmonė, bet aš gyvenime labai, labai mažai planuoju į priekį.“

Mums lieka vos kelios minutės, ir aš nebegaliu išvengti klausimo apie grįžtamąją reakciją į „didžiąją Antonoffo ir Svift erą“. Primenu pašnekovui „The New York Times“ išspausdintą naujausio T. Swift albumo apžvalgą, kurioje Swift ir Antonoffo muzikinė visata vadinama „pasenusia“. 

Jis šiek tiek įsitempia, nes iškart supranta, apie ką kalbu, ir prieš atsakydamas nusišypso: „Neee, man nusispjaut į tai... Mano šūdas sensta gerai, jis sensta nepaprastai gerai.“

Po pauzės priduria:

„Tai juokinga… Nemanau, kad kada nors kas nors buvo priimta taip, kaip aš pats tai jaučiu.“

Prašau jo pabandyti „išgryninti“, kaip kuriant albumą veikia jo smegenys.  

„Girdite garsus, jūsų žodžiai yra susiję su jausmais, o tada prisijungiate prie instrumentų ir susikuriate sau visą pasaulį, tiesa? Šaunu. Štai toks procesas. Ir tada mes tarsi seni susirašinėjimo bičiuliai, auditorija ir atlikėjas, kalbamės tik kas dvejus metus“, – aiškina jis.

Afera po aferos 

Mums bepietaujant patyriau, kad J. Antonoffas turi savo nuomonę apie muzikos pramonę, ir ji daugiausia neigiama. Jis ne kartą palygino muzikos verslą su JAV Respublikonų partija („Žiūri į ją ir galvoji, kad ji negali būti tokia pamišusi. Bet ji tokia yra.“).

Gyvai atliekamos muzikos padėtį jis vadina „tokia tamsia...“

„Turiu galvoje – ar kada nors buvo akivaizdesnis monopolis?“ – klausia jis juokdamasis ir paaiškina žinantis tai „iš vidaus“:

„Kai pradedi pardavinėti šou, turi labai stengtis, kad pasakytum: ne, ne, ne, ne, žinoma, jokių kintamų kainų, žinoma, jokių įmantrių auksinių dalykų, tiesiog parduok sušiktą bilietą už tokią kainą, kokią mes laikome teisinga. Tai yra afera po aferos, afera po aferos, afera po aferos…“

Klausiu, ką jis mano apie investicijų kompaniją „Hipgnosis Songs Fund“, – J. Antonoffas buvo vienas iš laimingųjų, o gal įžvalgiųjų muzikantų, kurie 2019 m. pardavė savo dainų katalogą „Hipgnosis“ įkūrėjui Merckui Mercuriadžiui, kai prieštaringai vertinamas magnatas už dainų rinkinius pasiūlė apvalias pinigų sumas.

Vėliau „Hipgnosis“ veikla tapo panaši į sulėtintai rodomą autoavariją su akcininkų ginčais ir „strateginėmis peržiūromis“.

„Aš eksperimentavau, – šypteli J. Antonoffas, aiškindamas, kad pardavė „tik dalį“ savo katalogo.

„Aš myliu Mercką ir „Hipgnosis“, – priduria jis. – Nepažįstu nė vieno, kurio nuomonės apie dainos vertę jis nebūtų pakeitęs. Todėl manau, kad Merckas įžeidė ar nuliūdino daugybę žmonių... Muzikos vertė srautinių transliacijų eroje yra didžiulė, ir aš tikrai pavargau nuo to, kad menininkas visada būna tas, kuris nukenčia pirmas.“

Mūsų laikas baigiasi, J. Antonoffas pašoka, pasitikslina, ar nebus „neteisėta“ man sumokėti už pietus, ir atsisveikina, pridūręs „buvo malonu susipažinti“.

Apmoku sąskaitą ir išeinu į gatvę. J. Antonoffas jau pranyko „Electric Lady“ viduje, bet saujelė žmonių sukiojasi prie studijos. Kelios merginos, vilkinčios odines striukes-bomberius, pasilieka, kikena ir fotografuoja studijos duris.

Meniu

Marlton Hotel
5 West 8th Street, New York 10011

• Šalta arbata – 5 USD
• Karštas sumuštinis su sūriu – 17 USD
• Baklažanų sumuštinis – 17 USD

Iš viso, įskaitant mokesčius ir arbatpinigius, – 52,46 USD