M. Pravilonis peržengė ribą – iš Europos someljė čempionato grįžo su bronza

Martynas Pravilonis Europos, Afrikos ir Vidurinių Rytų someljė čempionate. ASI nuotr.

Serbijoje, Belgrade, vykusiame Europos, Afrikos ir Vidurinių Rytų someljė čempionate Martynas Pravilonis užėmė trečiąją vietą ir laimėjo bronzos medalį. Tai aukščiausias laimėjimas, kurį ligi šiol yra pasiekę Lietuvos atstovai Tarptautinės someljė asociacijos (Association de la Sommellerie Internationale, ASI) rengiamose varžybose.

Pirmąją vietą laimėjo Mikkas Parre (Estija), antrąją – Pascaline Lepeltier (Prancūzija). Taigi, kaip turėdamas galvoje ir latvį Raimondą Tomsoną, praėjusių metų pasaulio someljė čempioną, juokavo Arminas Darasevičius, Lietuvos someljė asociacijos prezidentas, – „Baltija eina“.

Europos, Afrikos ir Vidurinių Rytų someljė čempionato prizininkai: Pascaline Lepeltier, Mikkas Parre, Martynas Pravilonis. ASI nuotr.

„Nežinau, kaip jaučiuosi... Dabar tokia tuštuma, nė nežinau, kuo užsiimti“, – VŽ sakė M. Pravilonis, grįžęs iš Belgrado į Vilnių. Anot jo, pastarąjį gerą pusmetį visos pastangos, visas laisvas laikas buvo skirtas varžyboms pasirengti.

„Atrodė, kad visas pasaulis sukasi tik aplink tai. O dabar jis sustojo ir reikia susivokti“, – kalba pašnekovas.

Tituluotas someljė M. Pravilonis tarptautinėse varžybose ne naujokas: 2019 m. Belgijoje, Antverpene, vykusiame XVI Pasaulio someljė čempionate jis užėmė ketvirtąją vietą, tapo pirmuoju lietuviu, patekusiu į svarbiausių profesijos varžybų pusfinalį ir, negana to, liko vos per žingsnį iki finalo. 2023-aisiais M. Pravilonis į Pasaulio someljė čempionato pusfinalį nepateko.

Tikslas – patekti į pusfinalį

„Dabar tikslas buvo pasirodyti kuo geriau, patekti į pusfinalį, nes jeigu nepatenki, čempionatas tuo ir pasibaigia. Po pasaulio čempionato, kai likau ketvirtas, ir kiti, ir aš pats buvome užsikėlę lūkesčius, tačiau vis likdavau už ribos: Kipre vykusiame Europos čempionate likau 12-as, į pusfinalį pateko 10 dalyvių. Pasaulio čempionate likau 21-as, į pusfinalį pateko 18-a. Neapleido jausmas, kad esu ties riba, ir ją peržengti buvo svarbiausia, kad galėčiau eiti toliau“, – pasakoja M. Pravilonis.

Anot jo, „peržengus ribą“, t. y. patekus į pusfinalį, apima visai kitoks jausmas: kitokia koncentracija, kitas susikaupimas.

„Pusfinalyje buvau kur kas labiau užtikrintas ir mėgavausi pačiu procesu. O ketvirtfinalyje mėgavimosi gerokai mažiau, nes esi nusiteikęs – viskas arba nieko. Juolab užduotys, ypač praktinė, sukurtos taip, kad atsijotų dalyvius. Pavyzdžiui, pateikti putojančio vyno taurę svečiui per 2 minutes, atrodo, visiškai paprasta praktinė užduotis, bet į ją buvo sudėta kabliukų – ant stalo mažas meniu, kurio iš karto niekas nepastebėjo, o jame buvo parašyta, kiek vyno svečiui reikėjo įpilti. Ir kamštukas padėtas ant lėkštelės, kuriuo reikėjo užkimšti butelį, įpylus gėrimo“, – pasakoja M. Pravilonis. Tą „mažutėlį meniu“ jis pastebėjo tik tada, kai svečiui jau buvo įpylęs ne tiek gėrimo, kiek buvo prašoma, o suklydus, pašnekovo žodžiais, „suima didžiulis stresas ir mąstymas išsijungia“.

Svarbiausia – eiti toliau

Šių metų čempionate varžėsi 42 dalyviai, į pusfinalį pateko 12-a. Kad ir kaip būtų, Martynas „prašoko“ ir į pusfinalį, ir į finalą. Paklaustas, ar streso buvo mažiau, kai vienoje finalo užduočių jam iš rankų išslydo putojančio vyno butelis, jis juokiasi, jog pirmoji mintis buvusi tokia: „Pirmą kartą dalyvauju finale, mane visi mato, filmuoja, o man išsprūdo butelis“.

„Aš tą butelį tiesiog pakėliau, nuvaliau, atsiprašiau... Iš tikro tokių situacijų restorane kartais nutinka, todėl turi būti pasirengęs viskam, mes ir su Arminu prieš varžybas kalbėjome, kad nesvarbu, kas atsitiktų, privalau nusiraminti ir dirbti toliau“, – dabar juokiasi Martynas. Nors, sako, peržiūrėdamas namuose varžybų įrašą ir pats stebėjosi, kaip lengvai susitvarkė su situacija – atrodė, tarsi nieko nebūtų įvykę.

„Tiesą sakant, pats savimi didžiuojuosi, kaip suvaldžiau situaciją, gal čia pasitarnavo mano kendo praktika“, – svarsto pašnekovas, daug metų užsiimantis kendo, japonišku fechtavimusi bambukiniais kalavijais. Pastaruoju metu bent kartą per savaitę fechtuojasi visa jo šeima – žmona Gabrielė ir vaikai. Tai, pašnekovo įsitikinimu, „jaudulio situacijose padeda išlikti ramiam“.

Nedalyvaus, bet dalyvaus

M. Pravilonis dirba someljė šių metų vasarį Vilniuje atidarytame restorane „HeJi“, jo sudarytą įspūdingą gėrimų sąrašą neseniai puikiai įvertino „Star Wine List“, gerų vyno barų ir restoranų gidas: „HeJi“ į jį įtrauktas kaip restoranas, turintis geriausią vyno kortą, geriausius Lietuvos putojančio vyno ir taurėmis pilstomo vyno sąrašus, kaip geriausias naujokas ir t. t.

Paklaustas, ar ketina vėl dalyvauti po dvejų metų vyksiančiame Pasaulio someljė čempionate, M. Pravilonis svarsto: „Galbūt. Kitais metais vyks atranka, kaip visada, jeigu įveiksiu varžovus, dalyvausiu“. Ir prisipažįsta, kad ne vieną kartą, ruošdamasis šiam čempionatui, sau yra pasakęs, kad „jau gana – taip jau būna, kai pavargsti, kai atrodo, kad niekas nesiseka ir nieko nebenori“.

„Tačiau, – šypsosi pašnekovas, – kai vos išgirdęs rezultatus, dar būdamas ant scenos paskambinau žmonai, ji pasakė: „Dabar jau nebegali trauktis“. Taigi, manau, kad dalyvausiu, priklausomai, kaip viskas dėliosis“.

Netrukus Martynas turėtų gauti kvietimą Londone laikyti someljė magistro egzaminą „Master Sommelier“ laipsniui gauti, taigi, bet kuriuo atveju, mokslas ir progresas nesustoja. Juolab ne kartą jo paminėta žmona Gabrielė Londone pradėjo „Master of Wine“ studijas.

„Dabar greičiausiai niekas nepasikeis, o mūsų šeimoje – dar labiau suksis apie vyną“, – šypteli pašnekovas.

Baltija eina

Latvijos, Estijos, Lietuvos atstovų skrydis į pasaulio someljė elitą neliko nepastebėtas tarptautinės bendruomenės. Belgas Williamas Wouteris, ASI prezidentas, sako: „Jūs esate alkani, ir tai labai gerai matosi“.

Anot M. Pravilonio, žvelgiant į regiono someljė šuolį į tarptautinius vandenis, galima daryti išvadas, kad „mes teisingai mąstome ir teisingai treniruojamės“:

„Manau, kad tai nėra atsitiktiniai dalykai – vyksta Baltijos šalių someljė čempionatas, mes labai glaudžiai bendradarbiaujame su bičiuliais latviais ir estais. Pavyzdžiui, Raimondas nuo pat 2017-ųjų, kai tapo Europos someljė čempionu, mums visą laiką buvo pavyzdys, mes bendravome, stebėjome jį, kartu varžėmės ir mokėmės. Manau, kad bent vienas toks postūmis į priekį yra labai svarbus“.

„Kita vertus, – priduria pašnekovas, – pirmoji vieta Mikkui buvo didelis šokas, man irgi nemenkas, turbūt, tai parodo, kad mes dar nesijaučiame patys geriausi, šauniausi, todėl dedame daug pastangų, kad galėtume varžytis su pasaulio elitu. Juolab daug, tikrai daug čempionato dalyvių yra tie žmonės, kuriuos mes stebime, iš kurių mokomės, kurie mums yra pavyzdys. Ir labai šaunu, kad gebam su jais žengti koja kojon“.