Lietuvos verslo, pardavinėjusio COVID-19 testus, teisė į pelną nėra absoliuti
Tuo metu verslas ir visuomenė buvo pasidalinę į stovyklas – vieni kalbėjo apie verslo teisę gauti pelną, o kiti piktinosi, kad viskam yra ribos. Prasidėjo teismų procesai. Garsioji Lietuvos byla, kurioje verslas ir valstybė ginčijosi dėl beveik 4 mln. Eur už COVID-19 testus, neseniai baigta nagrinėti Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT).
Taigi, ar verslo teisė į pelną yra absoliuti? Ar teisinga, kad verslas, žinodamas apie šalį užklupusią COVID-19 pandemiją, pasinaudoja proga užsidirbti?
Keičiasi teismų požiūris į viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantį verslą
Įprasta manyti, kad viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantis verslas turi tik teises, o visos pareigos ir neigiamos netinkamo viešųjų pirkimų proceso pasekmės tenka tik pirkėjui – valstybei ir jos institucijoms, įstaigoms.
Pavyzdžiui, pirkėjams, priėmus melagingą informaciją pateikusio pardavėjo pasiūlymą kaip tinkamą ir dėl to nepagrįstai su juo sudarius viešojo pirkimo sutartį, tenka susimokėti baudą (taip pat atlyginti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas ir kt.). Tuo tarpu savitą požiūrį į realybę turėjęs ir viešąjį pirkimą ne pačiu sąžiningiausiu būdu laimėjęs pardavėjas dažnu atveju gali likti nenubaustas.
Vis dėlto, šį viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančio verslo nebaudžiamą nusprendė panaikinti viešąjį interesą ginantis prokuroras. O galutinį tašką šioje istorijoje padėjo EŽTT, išaiškindamas, kad, pasinaudodamas COVID-19 pandemija, verslas negali siūlyti prekių, paslaugų ar darbų neprotingomis, nepagrįsto dydžio maržomis.
Kas svarbiau – verslo teisė į pelną ar viešasis interesas?
Istorija prasideda dar COVID-19 pandemijos pradžioje, kai valstybei skubiai reikėjo įsigyti greitųjų testų. Juos galintis pasiūlyti verslas suprato veikiantis ribotos pasiūlos ir didelės paklausos sąlygomis, kas leido greituosius COVID-19 testus parduoti didelėmis maržomis. O ir valstybė, ištikus bėdai, į viešųjų pirkimų procedūras žiūrėjo kiek mažiau formaliai, nei įprasta.
Kaip ir patys perkami testai – greituoju, tačiau ne itin konkurencingu būdu buvo sudarytos dvi viešojo pirkimo sutartys su dviem pardavėjais. Kaip vėliau viešąjį interesą ginančio prokuroro inicijuotoje byloje pripažino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), pasinaudodami situacija šie du pardavėjai vykdant sutartis gavo 145.200 Eur ir 3.997.400 Eur įprastą pelną viršijančio „viršpelnio“, kurį galiausiai buvo paprašyti grąžinti ir sėkmingai grąžino į valstybės biudžetą.
Kitaip tariant, teismas apgynė valstybės interesą ir įsikišdamas į valstybės ir verslo sutartinius teisinius santykius nurėžė nemažą dalį verslininkų pelno maržos. Todėl kilo klausimas, ar verslo pelno maržos reguliavimas teisminiais instrumentais jau po to, kai verslininkai laimėjo organizuotą viešąjį pirkimą ir sudarė viešojo pirkimo sutartis, neprasilenkia su verslo teisėtais lūkesčiais vykdant veiklą gauti pelną.
Kadangi visos galimybės apginti verslo teisę gauti pelną Lietuvoje buvo išnaudotos, klausimas persikėlė į ŽTT.
EŽTT: teisė gauti pelną neginama atvejais, kai pardavėjai siūlo paslaugą už daug brangiau, suprasdami valstybę ištikusią bėdą
Pardavėjai EŽTT įrodinėjo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuojamos teisės į nuosavybę pažeidimą, nacionaliniams teismams įpareigojus grąžinti gautą „viršpelnį“.
Bylą išnagrinėjęs EŽTT konstatavo, kad teisė gauti pelną iš esmės neginama atvejais, kai suprasdami valstybę ištikusią bėdą, jos mąstą bei dalyvaudami ne pačioje skaidriausioje viešųjų pirkimų procedūroje pardavėjai siūlo ekonomiškai nepagrįstas kainas, taiko itin didelę pelno maržą.
Kitaip tariant, EŽTT paantrino LAT, pasakydamas, kad ne pačioje skaidriausioje viešųjų pirkimų procedūroje dalyvaujantis verslas taip pat turi prisiimti galinčius kilti neigiamus tokio proceso padarinius.
Ką tai keičia?
Iš esmės aptariamas EŽTT sprendimas rodo bendro požiūrio į pardavėjus ir jų atsakomybę dalyvaujant viešųjų pirkimų procedūroje pokytį, kurį buvo galima stebėti ir iš ankstesnės Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei LAT Teismo praktikos. Nuo tiekėjų nebaudžiamumo palaipsniui pereinama prie požiūrio, kad ir tiekėjai privalo prisiimti neigiamus neskaidraus, nekonkurencingo viešojo pirkimo vykdymo padarinius.
Tikėtina, jog ateityje matysime daugiau atvejų, kai tiekėjams teks prisiimti atsakomybę už nesąžiningus veiksmus dalyvaujant viešųjų pirkimų procedūrose.
Komentaro autorius – Matas Malijonis, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotasis teisininkas, advokatas
