Tarptautinis Lietuvos konkurencingumas? Didinsime grįžę iš atostogų
Antra vertus, kiti valstybėje vykstantys pokyčiai mūsų konkurencingumui ir vėl gali kaip reikiant pakišti koją. Žinau, kad būsiu labai nepopuliarus ir veikiausiai užsitrauksiu dalies visuomenės rūstybę. Tačiau yra iššūkis, apie kurį būtina kalbėti, ir tas iššūkis – nedarbo, poilsio ir atostogų dienos.
Dėl pastarųjų šią savaitę vyko diskusijos Trišalėje taryboje, kuri svarstė, ar palaikyti Seime svarstomą iniciatyvą kasmetines apmokamas atostogas pailginti nuo 20 iki 22 dienų. Siūloma ir pratęsti vadinamuosius mamadienius bei tėvadienius ik00:00i vaikui sueis 16 metų. Be jokios abejonės, siekiai rūpintis šeimų ir dirbančiųjų, ypač – auginančių vaikus, gerove yra sveikintini. Ir vis dėlto, būtina paklausti – ar tokios priemonės iš tiesų padeda stiprinti šalies ekonomiką? Ar jos skatina darbo našumą ir didina tarptautinį Lietuvos konkurencingumą?
Siekdami atsakyti į šiuos klausimus pasilyginkime su kitomis šalimis. Taip, Europoje ilgesnės atostogos nėra retenybė, tačiau dauguma išsivysčiusių šalių atsargiai balansuoja tarp darbo ir poilsio. Pavyzdžiui, Prancūzijos ir Ispanijos darbuotojai turi vidutiniškai 30 atostogų dienų, įskaitant valstybines šventes, tačiau tai lydi itin griežti darbo produktyvumo reikalavimai ir galinga darbo rinka. Nepaisant šių ilgesnių atostogų, tokių šalių ekonomikos yra išlaikytos dideliu produktyvumo ir inovatyvumo lygiu, tačiau Lietuva dar turi įveikti nemažą kelią siekdama šių tikslų.
Kiek man žinoma, „mamadienius“ ir „tėvadienius“ apskritai turime tik mes, Lietuvos gyventojai. Žinoma, kai kuriose šalyse skiriamos papildomos atostogų dienos per metus, numatant, kam jas galima panaudoti – pavyzdžiui, vaikams, tėvams prižiūrėti. Siekdami pagerbti tėvus, amerikiečiai prezidento Billo Clintono iniciatyva kasmet ketvirtą liepos sekmadienį mini Tėvų dieną. Tik tai vyksta kartą per metus, o ne kiekvieną mėnesį, iki vaikui sukaks 12 metų.
Verta atkreipti dėmesį, kad Lietuva jau ir taip išsiskiria gana gausiomis poilsio dienomis. Pavyzdžiui, Latvija ir Lenkija turi po 13 valstybinių švenčių, Estija – 12, o Lietuva – 15. Kitos Europos šalys taip pat ne visada pasižymi ilgu atostogų sąrašu – Jungtinėje Karalystėje yra tik 8 valstybinės šventės per metus, o Šveicarijoje jų yra vos 7. Tai šalys, kurios yra žinomos dėl savo aukšto produktyvumo ir konkurencingumo.
Tad dar daugiau atostogų galėtų tapti reikšmingu našumo trikdžiu Lietuvoje. Tuo tarpu jau minėtose JAV, kurių ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje, apskritai nėra privalomų valstybinių atostogų dienų. Darbuotojai atostogauja pagal sutartinius susitarimus su darbdaviais, o daugelis didelių korporacijų siūlo lanksčias ir konkurencingas poilsio sąlygas. Tai palieka laisvę darbdaviams individualiai priimti sprendimus dėl poilsio dienų skaičiaus ir prisiderinti prie savo darbuotojų poreikių bei rinkos sąlygų.
Daugiau nedarbo arba apmokamų atostogų dienų yra tose valstybėse, į kurias kažin, ar labai norime lygiuotis. Štai, Iranas turi net 52 apmokamas atostogų dienas. O Nepalas turi 39 nacionalines nedarbo dienas, tačiau jo BVP vienam gyventojui siekia vos 1.489 JAV dolerių. Palyginimui, Lietuvoje šis rodiklis pernai siekė kiek per 18.213 JAV dolerių.
Siekdami užtikrinti ilgalaikę gerovę ir ekonominį augimą, privalome išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Siekdama didinti tarptautinį konkurencingumą, Lietuva turėtų vykdyti gerokai atsakingesnę negu dabar darbo santykių ir darbo bei poilsio derinimo politiką.
Investuoti mūsų šalyje besirenkantys verslininkai visuomet pabrėžė, kad vienas didžiausių Lietuvos privalumų yra kvalifikuota darbo jėga. Tačiau kaip su ja galime pakonkuruoti pasaulyje, jeigu didelę metų dalį ta darbo jėga nedirba, net jei kitąsyk ir norėtų? Darbdaviai turi būti lankstūs ir atsižvelgti į darbuotojų poreikius – šiandieninėje dinamiškoje darbo rinkoje kitaip ir neįmanoma. Tačiau įstatyminiai reikalavimai turi išlaikyti tvarų balansą, kad Lietuva išliktų patraukli vieta investicijoms ir verslui plėtoti.
O tai visuomenės daliai, kuri nuolat galvoja, kad būtina kaip nors „tramdyti paprastus žmones engiančius turčius“ vertėtų šį tą prisiminti. Beveik visada, kai tik politikai imasi siekti didesnio socialinio teisingumo, jo kaip tik ir sumažėja. Ar būtų tobulinamas Darbo kodeksas, „lyginami“ mokesčiai, ilginamos atostogos ar imamasi dar kokių žingsnių, rezultatas paprastai būna neįkvepiantis. Nors tokių permainų tikslai geri – ir tai teigiu be jokio sarkazmo, – priemonės, kuriomis tų tikslų siekiama, dažnai daro neigiamą įtaką ekonomikos augimui, mažindamos pinigų kiekį biudžete, taigi ir perskirstoma pinigų kiekį. Juk visų pirma svarbu perskirstomų pinigų kiekis, ne vien procentas nuo BVP, ar ne?
Komentaro autorius– Rolandas Valiūnas, Asociacijos „Investors‘ Forum“ valdybos pirmininkas
