Nesusišnekėjimo kaina
Vis dėlto kandidatų nėra tiek, kiek darbdaviai norėtų, tad galimybės rinktis – gana ribotos. Neretai tenka darban priimti ir jaunus žmones, visiškai neturinčius darbo patirties. Įprastai darbdavių tai negąsdina, nes pačių užsiauginti darbuotojai turi nemažai pranašumų: iš karto ir įmonės vertybes perima, ir lojalumas jų didesnis. Žinoma, jei tas žodis dar apskritai turi kokią nors reikšmę, nes vienoje darbovietėje užsibūnama vis rečiau.
Jaunimas ypač linkęs pasivaikščioti iš vienos įmonės į kitą. Praktika rodo, kad 24 metų amžiaus darbuotojai darbą vidutiniškai keičia kas 8–15 mėnesių, o 25–34 metų – beveik kas 3 metus. Darbdaviams ši tendencija – ne į naudą, nes kol naujas žmogus pradeda dirbti visu pajėgumu, užtrunka, o tai reiškia, kad ir kainuoja.
Ilgamečiai darbuotojai irgi kiek kreivokai žiūri į kai kuriuos jaunuomenės įpročius. Nieko neprimena?
„Mūsų laikais tokių nesąmonių nebūdavo“, – atsidusdavo tėvai ir seneliai, kalbėdami apie kokią naujovę ar tendenciją, kuri mums, jaunajai kartai, atrodė savaime suprantamas reiškinys. Kaip sunervindavo, tiesa? Dabar, kai patys jau tapome tėvais ar net seneliais, nejučiomis irgi imame nepritariamai kinkuoti galvą žiūrėdami į jaunimą, kuris dažnai elgiasi kitaip nei mes. Net sudvejoji, ar jie – jaunuoliai, jau tapę mūsų kolegomis (ar netrukus tapsiantys), – nėra atklydę iš kitos galaktikos, kur gyvenama visai pagal kitokias taisykles. Arba iš viso be taisyklių.
Ir vis dėlto tenka bandyti jaunąją kartą perprasti. Bet gal pirmiausia vertėtų pasižiūrėti į save? Paaiškėja visai įdomių dalykų. Tarkim, daugeliui yra susidaręs įspūdis, kad jauni žmonės yra be galo jautrūs: tik tark žodį griežčiau, ir jau įsiskaudina. Vyresniems kolegoms, kurie yra įpratę slėpti savo jausmus, tokia reakcija atrodo lyg mimozų. Bet ar tikrai jaunimas yra pernelyg jautrus? Gal vyresnioji karta yra „nujautrinta“, nes jos atstovams nemažą gyvenimo dalį teko praleisti santvarkoje, kuri buvo savotiškas kalėjimas, kur nevalia atvirai demonstruoti nei ką galvoji, nei kaip jautiesi.
Laikai, ačiū Dievui, pasikeitė. Laisvoje Lietuvoje gimusi ir užaugusi karta turi daugybę galimybių, apie kurias jų tėvai galėjo tik pasvajoti. Tačiau kai toks platus pasirinkimas, atsirinkti esmę nėra taip paprasta. Kai kurie jauni žmonės, nerasdami savo kelio, netgi kapituliuoja ir ima plaukti pasroviui. Štai Užimtumo tarnyba nurodo, kad jaunimo nedarbas ne tik auga, bet ir įgyja naujų atspalvių – dalis neturi jokių savo karjeros ir perspektyvos vizijų, nemato prasmės dirbti bet kokį darbą, greičiau jį keičia. Neradę svajonių darbo, jie apskritai nedirba, kritiškai vertina darbdavius ir siūlomą atlyginimą. Jaunimas dabar paprasčiau sprendžia problemas ir laisviau jaučiasi, be to, tokio amžiaus žmonės dažniausiai neturi finansinių ar šeiminių įsipareigojimų, todėl gali rinktis.
Vis dėlto jei darbdavys sugeba patraukti jaunimo dėmesį ir šnekėti jiems suprantama kalba, jis gali laimėti progresyvų, plataus mąstymo, puikiai išmanantį technologijas darbuotoją. Tačiau vadovai turėtų atsiminti, kad šiandienis jaunimas dažniau mąsto kritiškai: vertina pateiktą informaciją, viską kvestionuoja – taip pat ir pastabas darbe: jauni žmonės pagalvoja dukart ir nedaro dalykų tik todėl, kad jiems taip liepiama. Kolektyve, kuriame dirba kelios kartos, abiem pusėms suteikiama daugiau galimybių tobulėti, mokytis, sužinoti naujų dalykų ir gerbti mąstantį kitaip.
VŽ nuomone, daugelio vadovų požiūris jau keičiasi. Ir tai privalu, nes senieji metodai – nurodinėjant, ne paaiškinant ar parduodant idėją – nebeveikia. Jaunimui svarbu matyti savo darbo prasmę, įtaką, tikslą, taip pat – laisvės pojūtis.
Tai, kad naujoji karta įgauna vis daugiau svorio, patvirtina ir faktas, jog nuo šiol į Seimą gali kandidatuoti asmenys, sulaukę 21 metų. Anksčiau amžiaus cenzas siekė 25 metus. Ar jauniausi kandidatai pelnys rinkėjų pasitikėjimą, sužinosime jau šį mėnesį vykstančiuose rinkimuose. Kad jauni žmonės aktyviai balsuos, neabejoja niekas. Nes jiems – ne vis vien.
