Švietimas – it bandymų poligonas
Ekspertai teigia, kad dauguma pažadų neatitinka nacionalinės politikos užduočių – sudaryti sąlygas tvariam finansavimo modeliui, tvariems bendriems švietimo principams, kad savivaldos, kurios yra didžiosios dalies mokyklų tinklo steigėjos, turėtų galimybių padėti tobulėti ugdymo įstaigoms.
„Ne politinė valdžia tokius dalykus turėtų dėlioti, o atsakingos institucijos kartu su švietimo bendruomenėmis tai turėtų daryti“, – aiškina Mindaugas Nefas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerės pavaduotojas.
Pedagogų atlyginimai jau ne vieną dešimtmetį yra aistras kaitinanti problema, vis pratrūkstanti mokytojų streikais. Tad ir nekeista, kad pretendentai į naująją valdžią žada, kad jiems užėmus atitinkamus krėslus pedagogų ir mokslo darbuotojų kišenės bus pilnesnės – apie tai kalba 7-ios iš 15-ios į Seimą kandidatuojančių partijų (ar jų koalicijų).
Tokie pažadai atitinka nacionalinio susitarimo dėl švietimo nuostatas, tačiau (kaip ir daugeliu kitų klausimų) nė viena politinė jėga aiškiai nepasako, iš kur ims lėšų tiems atlyginimams didinti. Juk iš kurio nors sektoriaus jas reikėtų atimti, o taip kalbėti prieš rinkimus ne tik nepopuliaru – rizikuojama rinkėjų balsais. Juolab kad, įvairiais skaičiavimais, siekiant esmingiau mokytojams padidinti atlyginimus gali prireikti kelių šimtų milijonų eurų.
Švietimo ekspertų teigimu, geras pavyzdys – rasti papildomi šaltiniai gynybai finansuoti: esą švietimas yra tiek pat svarbus, kiek ir krašto apsauga.
„Mes galime turėti daugybę šarvuotosios technikos, ginkluotės, amunicijos, bet jeigu žmonės nenorės ginti valstybės, nes jie nematys prasmės, mums reikės importuoti papildomus karius, kad jie galėtų tą techniką naudoti. Čia yra lygiavertės sritys“, – pabrėžia M. Nefas.
Po 4 metų, kupinų įvairių reformų švietimo srityje (nuo atnaujintų ugdymo programų iki mokyklų tinklo pertvarkos), į Seimą kandidatuojančios partijos nusprendė atsargiau žiūrėti į pokyčius. Nepaisant kelių išimčių, daugumos politinių jėgų programose matyti nuosaikus požiūris į reformas: jos netgi tiesiogiai deklaruoja, kad nedarys jokių radikalesnių pokyčių, reformų. Ekspertai pastebi, kad tai yra absoliučiai nauja ir visiškai skirtinga, palyginti su praeitų Seimo rinkimų programų nuotaika.
Radikalesnių pokyčių žada imtis tik Laisvės partija bei Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
O, pavyzdžiui, politinė partija „Nemuno aušra“ savo programoje turi tik du pažadus, skirtus švietimui, ir abu jie susiję su dabartinės Vyriausybės inicijuotų pertvarkų stabdymu.
„Aš manau, kad reformų stabdymas yra tam tikras populizmas. Tai jeigu dabar klaustumėte, koks yra šiuolaikinis, dabartinis populizmo veidas Lietuvos švietime, tai vienas – pažadas viską finansuoti papildomai, o antras yra reformų stabdymas“, – komentuoja dr. Nerija Putinaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė.
Ekspertai, analizuojantys partijų programų nuostatas, skirtas švietimui, pastebi, kad jose mažai dėmesio skiriama aukštajam mokslui. Tai stebina, turint omenyje jo svarbą šalies ekonominei gerovei.
Ši tendencija kartojasi metai iš metų. Manoma, jog taip yra ir dėl to, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai ir mokslo darbuotojai ne taip aktyviai ir ne taip garsiai kalba apie problemas, kurių yra šiame sektoriuje. Todėl, pasak M. Nefo, „susiduriame su iššūkiu susirasti žmonių, kurie norėtų toliau dirbti aukštajame moksle, nes atlyginimai yra tiesiog apgailėtini“.
Beje, dėl neviliojančių atlyginimų ir mokytojo profesija yra nepopuliari tarp jaunimo.
Konkretesnį pažadą – pertvarkyti aukštąjį mokslą – duoda Lietuvos žaliųjų partija, siekianti švietimo įstaigų tinklą ir švietimo politiką perduoti valstybei, o ne perleisti „menamai aukštųjų mokyklų konkurencijai“.
Kaip jau minėta, visų į Seimą kandidatuojančių politinių jėgų programose (tose, kuriose užsimenama apie permainas) trūksta pagrindimo, kaip bus pasiekiami vieni ar kiti išsikelti tikslai Kol kas visa tai – tik žodinės ar rašytinės deklaracijos.
Švietimo sistema daugelį metų buvo tarsi reformų bandymų laukas – neretai nuo nepamatuotų, kone vienadienių sprendimų kentėjo ir mokytojai, ir moksleiviai, kai vos ne kasmet keisdavosi reikalavimai, buvo eksperimentuojama su egzaminais ir pan. Švietimo bendruomenė nuo to yra aiškiai pavargusi, tad imtis tikros reformos turėtų tie politikai, kurie turi aiškią, šiuolaikinę, į ateitį nukreiptą viziją ir žino, ką reikia keisti ir – svarbiausia – kaip tai padaryti.
