Baubai, sankcijos ir kordonai
Jeigu vadovausimės pastarosiomis visuomenės nuomonės apklausomis, „Nemuno aušra“, regis, tikrai pateks į naują Seimą. Politikos ekspertai bene vienu balsu tvirtina, kad ši partija turėtų neblogai pasirodyti daugiamandatėje rinkimų dalyje, tapti viena iš lyderių pagal surinktus balsus visoje Lietuvoje.
Tiesa, negali būti atmesta ir politinių siurprizų galimybė. O jų amplitudė labai plati – nuo šios partijos pirmos vietos daugiamandatėje apygardoje iki 5% barjero neperžengimo.
Kita vertus, kaip „Verslo žinių“ podkaste „Kontekstai“ minėjo politologė Rima Urbonaitė, paprastai tokios partijos neturi pakankamai gerai žinomų kandidatų, kad galėtų pakovoti dėl daugiau vietų vienmandatėse apygardose. Prognozuojama, kad jose galėtų laimėti tik R. Žemaitaitis ir dar galbūt vienas kitas jo partijos atstovas.
Todėl ir skaičiuojama, kad, susumavus daugiamandatės ir vienmandačių apygardų rezultatus, jie, tikėtina, turės nuo kelių iki keliolikos narių frakciją.
Tik nuo susiklosčiusios galutinės politinės aritmetikos, nuo to, kiek balsų surinks kitos partijos, ypač socialdemokratai, konservatoriai, „valstiečiai“, „demokratai“, abeji liberalai, priklausys, ar „Nemuno aušra“ taps ta, kuri nulemtų valdančiosios daugumos susidarymą.
Dešiniojo centro politinės jėgos griežtai atmeta galimybę bendradarbiauti su „Nemuno aušra“. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis netgi ragina visas sistemines partijas susitelkti ir statyti tam tikrus „sanitarinius kordonus“ radikalams patekti į valdžią.
Bet socialdemokratai ir kitos kairiosios partijos truputį gudrauja – nors ir nedemonstruoja susižavėjimo R. Žemaitaičiu ir smerkia jo retoriką, vis dėlto galutinai nedegina politinių tiltų į jo pusę.
Tuo atveju, jeigu šio politiko vadovaujama partija taptų būsimos valdžios dalimi, tikriausiai neišvengsime daugumos Vakarų partnerių pasipiktinimo ir pasmerkimo – Vokietijos, JAV, Izraelio ir kitų.
Bet jeigu „Nemuno aušros“ atstovai dar ir taptų ministrais, tuomet turbūt sulauktume ir griežtesnių partnerių sprendimų, gal net ir diplomatinių sankcijų, tam tikros politinės izoliacijos. Panašios į tą, kurią Vakarai pritaikė Austrijai, kai į jos vyriausybę po 1999 m. rinkimų pateko kraštutinių pažiūrų Laisvės partija (austriška, tad nepainioti su liberalia lietuviška to paties pavadinimo partija), kurios lyderis Jorgas Haideris garsėjo neofašistiniais pasisakymais.
Prezidentas Gitanas Nausėda yra užsiminęs, kad R. Žemaitaičio pasisakymai žydų tema yra sulaukę neigiamų atgarsių Vakaruose: „Tokie jo pareiškimai kelia didžiulių problemų. Tai savo ruožtu sukels problemų priimti jį į koaliciją.“
Tarp seniai konfrontuojančių G. Nausėdos ir G. Landsbergio kilo naujas pareiškimų mūšis radikalių partijų klausimu. Prezidento pasvarstymą, kad R. Žemaitaitis galėtų „išnaudoti likusį rinkimų kampanijos laiką ir atsiprašyti, persvarstyti savo poziciją žydų tautos atžvilgiu“, konservatorių lyderis įvertino kaip nepakankamą atsiribojimą nuo radikalų grėsmės.
Maža to, G. Landsbergis piktai sukritikavo prezidento aplinką, kurioje, anot jo, yra ir kraštutiniu stiliumi bent jau anksčiau pasisakiusių asmenų. Čia turimas galvoje kadaise „Respublikoje“ prie antižydiškų straipsnių rašymo prisidėjęs dabartinis prezidento patarėjas Frederikas Jansonas.
Prezidentas apkaltino konservatorius turint „suvokimo stokos problemų“. Be to, G. Landsbergio pareiškimai sukėlė net ir jo partnerių valdančiojoje koalicijoje pasipiktinimą. Liberalų sąjūdžio ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen perspėjo konservatorius, kad prezidento ar jo aplinkos ir „Nemuno aušros“ lyderio susiejimas diskredituoja patį šios partijos keliamos grėsmės neutralizavimą.
Vis dėlto, neoficialiomis žiniomis, aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose jau dabar svarstomas scenarijus jokiais būdais neleisti „Nemuno aušros“ į naująją Vyriausybę. Ši partija galėtų būti nebent naujos valdančiosios daugumos dalimi, tik ministrų kabineto formali rėmėja, bet be portfelių jame.
Kita vertus, viskas priklausys nuo tos pačios politinės aritmetikos. Primintina, kad ir prezidentė Dalia Grybauskaitė po 2012 m. Seimo rinkimų yra sakiusi, kad neleis į valdžią tuomet daug balsų surinkusios Darbo partijos, bet dėl tuomet susiklosčiusios politinės aritmetikos buvo priversta nusileisti ir kai kurie „darbiečiai“ vis dėlto tapo ministrais. Tiesa, ne tos partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas.
Ar prezidentas G. Nausėda kartu su kitomis būsimomis valdančiosiomis partijomis sugebės eliminuoti R. Žemaitaitį ir ko, klausimas tebėra atviras.
VŽ nuomone, politikos radikalizacija reikalauja ne aštrių pareiškimų ir apsisvaidymų kaltinimais, kurie rinkėjų gali būti įvertinti skirtingai, bet ir kantrių pastangų aiškinant, kuo šis procesas pavojingas ir kokias sukuria pasekmes, pvz., destabilizuoja situaciją valstybėje, tad tuo pačiu ją silpnina, kas itin agresyvaus kaimyno akivaizdoje yra nedovanotina.
Sveikai mąstančių rinkėjų, kuriems nepriimtinos žemaitaitiškos idėjos, Lietuvoje tikrai yra kur kas daugiau nei nusiteikusių piktai ir radikaliai. Tereikia tų sveikai mąstančiųjų neatstumti menkaverčiais, bet, deja, vis dar gausiais apsisvaidymais politinėje „smėlio dėžėje“.
[infogram id="bdb62663-7aa9-4023-97cb-0d3fdeac32c4" prefix="49u" format="interactive" title="Seimo rinkimai Lietuvoje 2024 m.: programos"]
