Apie nemokamus lašinius ir elektrinę plikbajorystę
Niekas nesakė, kad infrastruktūros pritaikymas naujos energijos naudojimui bus paprastas. Kai Berta Benz, 1888 m. norėdama įrodyti jos vyro Karlo sukurtos transporto priemonės galimybes, išvažiavo į pirmąją istorijoje kelionę benzinu varomu triciklu, degalų jam pirko vaistinėse. Nes degalinių tiesiog nebuvo.
Maždaug prieš dešimtmetį Lietuvoje pradėjusius plisti pirmuosius masinės gamybos elektromobilius pradžioje taip pat tekdavo įkrauti iš buitinių lizdų, nes viešojo naudojimo infrastruktūros plėtra buvo ir brangi, ir ilgą laiką neteikianti iliuzijų dėl galimo verslo modelio. Buvo akivaizdu, kad komerciniais pagrindais veikiantis elektromobilių įkrovimo tinklas neatsiras tol, kol keliuose nebus pakankamai elektromobilių.
O elektromobilių nebus tol, kol nebus gero įkrovimo tinklo.
Vištos ir kiaušinio klausimą tuomet ėmėsi spręsti Europos paramos sulaukusi Lietuvos susisiekimo ministerija, 2014–2022 m. už ES ir mūsų Vyriausybės lėšas prie pagrindinių šalies magistralių sukūrusi maždaug 30-ies stotelių greitojo (iki 50 kW galios) įkrovimo tinklą. Europos reikalavimu šios stotelės turėjo būti bent 5 metus eksploatuojamos, iš naudotojų nerenkant jokių mokesčių.
Tai buvo tikrai naudingas sprendimas, bet jis atvėrė Pandoros skrynią.
Na, gal vieną tos skrynios skyrelį: parama pionieriams virto loviu, parodžiusiu neįtikimą žmonių polinkį naudotis nemokamomis gėrybėmis.
Būkime biedni, bet teisingi: sunku sugalvoti argumentą, kuris priverstų nesinaudoti valstybės dotuojama stotele, net jeigu šalia yra puiki, didelės galios komercinė alternatyva. Nebent laikas yra brangesnis už pinigus, o didesnė įkrovimo galia leistų sutrumpinti akumuliatoriams įkrauti paaukotą gyvenimo dalį.
Tai nieko blogo, bet žmonės netruko rasti piktnaudžiavimo schemų. VŽ ne sykį teko iš pirmų lūpų išgirsti apie atvejus, kai sprendimas pasirinkti elektros energiją grindžiamas nemokamo įkrovimo galimybe. Tai suderinę su minimaliais priežiūros kaštais, naudotojai džiaugiasi turėdami tegu brangų, bet beveik nemokamai eksploatuojamą transportą.
Eilėse prie neapmokestintų stotelių šnekučiuojantis su naujutėlių, dešimtis tūkstančių eurų kainuojančių elektromobilių vairuotojais, galima išgirsti pasakojimų, kad jie dėl nemokamų kilovatvalandžių važiuoja dešimtis kilometrų iki nemokamų įkrovimo lizdų, vengdami naudoti elektrą nuosavame name.
Vasarą elektromobilininkų forumuose be paliovos mirga klausimai – ar Nidoje, taip pat Palangoje yra galimybė nemokamai įsikrauti elektromobilį?
Įdomu tai, kad to klausia žmonės, nusipirkę bent 20.000 Eur (o galbūt ir kelis kartus brangiau kainuojantį) elektromobilį, ketinantys mokėti bent po 100 Eur (galbūt ir kelis kartus daugiau) už nakvynę ir po kelias dešimtis eurų už pietus restorane.
Nemokamoje terpėje parazitinių sprendimų randa ir trupinių rankiotojai: pavyzdžiui, kai Kaune imta kas pusvalandį atjungti nemokamas stoteles, taip siekiant riboti naudotojų piktnaudžiavimą (o turbūt – ir miesto mokamus pinigus už elektrą), žmonės ėmė pirktis prie įkrovimo laido prijungiamus įtaisus, kurie kas pusvalandį imituoja elektromobilio atjungimą ir naują prijungimą prie stotelės. Tokia investicija jiems leidžia nemokamai naudotis stotele nors ir visą dieną.
Galima pririnkti daugybę panašių pavyzdžių, bet jie nelabai gražūs ir visų net nesinori dėstyti. Tik vėl priminsime, kad dėl didelių kainų elektromobiliai nėra sunkiai galus suduriančių žmonių pasirinkimas.
Remiantis ES reikalavimu nemokamą įkrovimą jos finansuojamose stotelėse tiekti tik pirmus 5 naudojimo metus, galima skaičiuoti, kad pirmosios tuometės Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) stotelės turėjo būti apmokestintos dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje. Tačiau kol kas skelbiama tik tiek, kad tinklo operatoriumi paskirtas šio žanro specialistas „Inbalance Grid“ ir taip ruošiamasi apmokestinti stoteles, nenurodant jokių datų.
Nereikia pasakoti, kad nemokamų pietų nebūna, – už juos visais atvejais kas nors sumoka. Kalbant apie neapmokestintas stoteles, už jose naudojamą energiją mokame mes visi. Neapmokestintą įkrovimo tinklą valdanti „Via Lietuva“ (buvusi LAKD) VŽ nepatikslino pastarųjų metų duomenų, tačiau anksčiau skelbta, kad per metus tai bendrovei kainuoja šešiaženkles sumas. Už kurias galbūt būtų galima sutvarkyti kokį remonto reikalaujantį kelio ruožą.
Bet gali būti, kad blogiausia yra net ne tai. Normalioje verslo ekosistemoje esantis nemokamas tinklas atitolina ir sulėtina lygiagrečiai besikuriančių komercinių tinklų plėtrą.
VŽ kalbinti komercinių elektromobilių tinklų kūrėjai įprastai labai korektiškai komentuoja nemokamos paslaugos kaimynystę, tvirtindami, kad valdiška paslauga savo kokybe niekada neprilygs komercinei. Ir tai yra tiesa, nes valdiškos, kartais nė 30 kW galios neįstengiančios patiekti stotelės pasirinkimas gali būti daug papildomo laiko ir nervų sudeginantis naudotojo sprendimas.
Dabar komercinių įkrovimo tinklų plėtros projektus Lietuvoje vykdo daug vietinio, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Bulgarijos, Kanados ir kitų valstybių kapitalo įmonių. Jų veiklos rezultatai – elektromobilio įkrovimas Lietuvoje tampa vis lengviau išsprendžiamu uždaviniu. Nėra abejonių, kad ši padėtis progresyviai gerės.
VŽ pirmiausia nori pabrėžti, kad polinkis parazituoti jokiu būdu nėra visuotinis elektromobilių naudotojų bruožas ir aukščiau išvardytų, net ir sistemingai pasikartojančių atvejų nereikėtų absoliutinti.
Tačiau taip pat primena, kad nemokami lašiniai yra tik spąstuose. Neapmokestinta įkrovimo infrastruktūra buvo tikras išsigelbėjimas tuomet, kai reikėjo pralaužti pirmuosius ledus. Ačiū Europai ir Vyriausybei už tą iniciatyvą.
Dabar šalyje registruota maždaug 14.000 elektromobilių ir jau esama pakankamai daug kokybiškas paslaugas teikiančių komercinių tinklų. Kuo anksčiau atsisakysime žinduklių privilegijos, tuo greičiau suteiksime galimybę komerciniams operatoriams sveikai konkuruoti tarpusavyje ir teikti lengvai prieinamas, taip pat patrauklias paslaugas.
Ir kartu galėsime pamiršti nesiliaujantį stebinti pasiturinčių ubagų fenomeną.
