Duoklė ambicijoms
Sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį pakeis Aurimas Pečkauskas, sveikatos apsaugos viceministras, vietoj Kęstučio Navicko žemės ūkio ministro poste siūloma darbuotis Kaziui Starkevičiui, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkui.
Premjerė tikino, kad visais savo kabineto nariais pasitiki ir jie visi galėtų tęsti darbą iki kadencijos pabaigos.
„Nepaisant to, su dviem kolegomis sutarėme dėl pokyčių. Abu jie 2020 m. prisiėmė atsakomybę itin sudėtingomis aplinkybėmis ir už tai nuoširdžiai dėkoju. Bet kuris iš jų viešąjį interesą vertina labiau už asmenines ambicijas ar pozicijas, kaip ir dera valstybiškai mąstančiam politikui“, – teigė I. Šimonytė.
Pasak jos, Vyriausybė absoliučiai didžiąją dalį savo suplanuotų šiai kadencijai darbų įvykdė ir būtų apmaudu, jeigu likęs kadencijos darbams užbaigti laikas būtų švaistomas atsimušinėjimams ir pasiaiškinimams.
O atsimušinėti teko, ir jau senokai. Nes prezidentūra kurį laiką vis laidė užuominas, kad daugiausia nepasitenkinimo tiek ji, tiek ir dalis visuomenės turi ir dėl K. Navicko, ir dėl A. Dulkio darbo šioje Vyriausybėje.
Tiesa, premjerė nesiejo savo sprendimo su anksčiau šiems ministrams išsakyta G. Nausėdos kritika.
„Jeigu man nurodysite ministrus, kurių atžvilgiu prezidentas nebuvo išsakęs kritikos, aš labai džiaugsiuosi, bet, man atrodo, tokių ministrų Vyriausybėje nelabai yra“, – sakė premjerė.
Prezidentas siekė, kad ministrų kabinetas būtų „perkrautas“, ir nepaisė argumentų, jog laiko iki rinkimų liko nedaug ir pan. Vargu ar šalies vadovui nebuvo aišku, kad pageidaujama rokiruotė praktiškai nieko nepakeis – nebent tik patenkins jo ambicijas.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė LRT eteryje svarstė, kad greičiausiai premjerė pokyčius inicijuoja vien todėl, kad daug ir garsiai apie tai kalbėjo prezidentas G. Nausėda, tad bent nedideli pokyčiai tapo neišvengiami.
„Mes išgirdome, kad prezidentas kritikuoja visus ministrus. Tapo dar sunkiau suprasti ministrų keitimo priežastis. Paradoksalu, kad keičiame ministrus, kai neturime priekaištų jų darbui. Mano supratimu, tai vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, nes premjerė turėtų keisti ministrus, jei mano, kad jie nesusitvarko su savo darbu“, – stebėjosi politologė.
Ji mano, kad tikroji situacija paaiškės tada, kai pamatysime, kas nutiks su eurokomisaro istorija. Suprantame, kad ši byla yra ant stalo ir ji svarbesnė nei ministrų Dulkio ar Navicko likimai.
Būtent situacija dėl būsimo Lietuvos deleguoto eurokomisaro kelia kur kas daugiau klausimų nei du „paaukoti“ ministrai. Kandidatų vardai laikomi paslaptyje (gal tai ir normali praktika), tačiau ir šio „spektaklio“ scenoje netrūksta aistrų – vėlgi atrodo, kad jas kursto tarp prezidentūros ir valdančiųjų skrajojančios žiežirbos.
Ne sykį svarstyta, kad ministrų klausimas galėtų būti susijęs su eurokomisaro kandidatūra. Tačiau premjerė teigė, kad šio klausimo su prezidentu neaptarusi per liepos 31 d. vykusį susitikimą, kai diskutuota dėl ministrų kabineto.
Pasak premjerės, sutarti dėl Vyriausybės sudėties po įgaliojimų grąžinimo pagal prezidento dekretą laiko yra iki šios pradžios, o įvardyti kandidatus į Europos Komisiją (EK) Lietuva turėtų iki rugpjūčio 19 d., kai EK pirmininkė Ursula von der Leyen grįš iš atostogų.
„Manau, kad bet kuriuo atveju per šitas dvi savaites kažkaip tuos sprendimus priimsime“, – sakė I. Šimonytė.
Nors abi šalys tikina, kad „mes niekur nepavėlavome“, matant, kaip kitos valstybės jau kone kuriasi tam tikruose EK postuose, neatmetama versija, kad Lietuvai vis dėlto gali likti tas, kas liks.
