V. Šimkus. Trys pavojai ekonomikos atsigavimui

Šie metai atnešė spartesnio ekonomikos atsigavimo viltį. Energijos šokas išsikvėpė, o infliacija atsitraukė, taip atgaivindama gyventojų perkamąją galią. Vyrauja vis tvirtesnis įsitikinimas, kad centriniai bankai jau tuoj tuoj pradės mažinti palūkanas. Gerėja lūkesčiai, o finansinio turto kainos siekia vis naujas aukštumas. Pramonės sektorius, kuris praleido pastaruosius metus recesijoje, siunčia vis daugiau atsigavimo signalų. Atrodo, kad susiklosčiusios visos sąlygos minkštam ekonomikos nusileidimui ir greitam jos pakilimui, tačiau, kaip visada, yra rizikų, kurios gali sujaukti geras prognozes.

JAV ekonomika atrodo nesustabdoma. Nors išankstiniai indikatoriai perspėjo apie gresiančią recesiją, Amerikos ekonomika net įgijo daugiau pagreičio. Praėjusiais metais JAV biudžeto deficitas padidėjo nuo 3,7 iki 8,2% BVP, o tokia pinigų injekcija paskatino tiek vartojimą, tiek didesnes investicijas į pramonės plėtrą.

Kita vertus, stipri vidaus paklausa reiškia didesnį spaudimą kainoms. Infliacija JAV lėtėja lėčiau nei Europoje ir, tikėtina, artimiausiu metu nepasieks 2% tikslinio lygio. Ekonomikai sparčiau augant, FED gali nuspręsti, kad palūkanų mažinti nereikia. Kuo ilgiau palūkanos išliks aukštame lygyje, tuo didesnė tikimybė, kad išryškės finansinė įtampa. Nemažai įmonių bandė pralaukti šį laikotarpį ir tikėjosi refinansuoti skolas palūkanoms nukritus, dėl to gyvenamojo ir komercinio turto rinkos tebėra įšalusios. Iki šiol ekonomika rodė didelį atsparumą aukštoms palūkanoms, bet, bėgant laikui, griežtos politikos poveikis stiprės, ypač įvertinus tai, kad fiskalinė politika šiemet augimo nebepaskatins.

Kinija užsibrėžė šiemet pasiekti daugiau nei 5% BVP augimą. Iššūkis išties sudėtingas, nes nekilnojamojo turto sektorius tebėra giliame nuosmukyje, todėl kinų ekonomikai prireiks itin daug fiskalinio ir monetarinio stimulo. Kinija nesiima rimtai paskatinti vidaus vartojimo, nors tai būtų subalansuotas kelias toliau augti. Vietoj to Kinija sparčiai plečia gamybinius pajėgumus ir subsidijuoją gamybą. Viena vertus, tai lemia žemesnes prekių kainas pasaulyje, tačiau taip pat tai veda prie aštrėjančios konkurencijos dėl ribotos pasaulinės paklausos. Pigūs kinų elektromobiliai ir elektronika užtvindo rinkas ir į gana nepatogią padėtį pastato Europos, Japonijos ar Pietų Korėjos verslininkus. Tokia kinų strategija gali lemti silpnesnį, nei tikimasi, eksporto atsigavimą Vakarų šalyse arba gali paskatinti protekcionizmą ir prekybos karus.

Europoje infliacija krenta nuosekliai ir beveik neabejojama, kad ECB pradės švelninti pinigų politiką jau birželį, tačiau grėsmių kyla iš fiskalinės politikos. Nuo šių metų vėl įsigaliojo fiskalinės drausmės taisyklės, dėl kurių daugelis valstybių narių turėtų pradėti mažinti viešųjų finansų deficitus. Šios taisyklės smarkiai prasilenkia su ekonomine realybe, kuri reikalauja didesnių investicijų į energetiką bei gynybą. Nemaža dalis valstybių narių gali rinktis nemažinti išlaidų ir investuoti į strategines sritis, tai gali išprovokuoti konfliktą su Europos Komisija. 2011 m. dėl panašaus per ankstyvo diržų susiveržimo kilo skolų krizė Europoje, kuri ilgam atidėjo ekonomikos atsigavimą.

Praėjusį kartą krizės centre atsidūrė mažytė Graikija, o taupiosios Vokietijos balsas buvo gerokai tvirtesnis. Šiuo metu konfliktas labiausiai tikėtinas dėl per didelių Prancūzijos ir Italijos išlaidų. Šių šalių ekonominis svoris ir politinė įtaka nepalyginamai didesni – euro zona be šių šalių negali egzistuoti. Tai reiškia, kad arba fiskalinės taisyklės nebus faktiškai taikomos ir diržų veržimasis bus tik popierinis, arba kyla daug rimtesnės skolų krizės rizika, nei matėme praeitame dešimtmetyje.