Kai vienas lauke – ne karys
Lietuva visateise NATO nare tapo 2004 m. kovo 29 d. Minėdami reikšmingos sukakties datą galime vienareikšmiškai pasakyti: stojimas į galingiausio pasaulyje Aljanso gretas buvo vienas svarbiausių sprendimų ir vienas reikšmingiausių įvykių nepriklausomybės pradžioje.
„Šiandien Lietuva – atspari, stipri ir visuotinei gynybai besirengianti valstybė. Šiandien esame saugūs kaip niekada“, – narystės NATO jubiliejaus šventėje teigė prezidentas Gitanas Nausėda.
Pats Aljansas – jau ant 75-ojo jubiliejaus slenksčio. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo tarp demokratinių Vakarų valstybių ir komunistinio sovietų bloko kilo įtampa, peraugusi į Šaltąjį karą. Reakcija į jį ir pagimdė NATO.
Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso pirmtake galima laikyti 1947 m. tarp Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės (JK) sudarytą Diunkerko sutartį, kuria dvi galingiausios Vakarų Europos valstybės sutarė sudaryti karinį aljansą, skirtą potencialiai Sovietų Sąjungos agresijai atremti.
Jau po metų Aljansą papildė Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Penkių valstybių organizacija pavadinta Vakarų sąjunga.
Paraleliai diplomatiniais kanalais vyko derybos su kitais Vakarų partneriais, siekiant į kolektyvinę gynybinę struktūrą įtraukti daugiau valstybių, įskaitant ir iš Šiaurės Amerikos. Šios derybos baigėsi Šiaurės Atlanto sutarties parengimu.
1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone įvyko NATO sutarties pasirašymas, kuriame dalyvavo dvylikos valstybių vadovai.
1952-ieji tapo svarbiais metais NATO – įstojo Graikija ir Turkija, įsteigtas NATO generalinio sekretoriaus postas, atsirado ir keletas bendrų koordinacinių politinio vadovavimo bei gynybinių struktūrų, o Aljanso būstinę sutarta įkurti Briuselyje. 1955 m. į NATO buvo priimta Vakarų Vokietija. Gerokai vėliau – Ispanija.
Žlugus Sovietų Sąjungai, įvyko keli NATO plėtros etapai, vieno iš jų metu narėmis tapo trys Baltijos šalys.
Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, tapti Aljanso narėmis pareiškė norinčios Suomija ir Švedija. Tad dabar NATO vienija 32 valstybes.
Yra kelios šalys, pretenduojančios į NATO, – tai Bosnija ir Hercegovina, Sakartvelas. Realiausia kandidate įvardijama Ukraina, tačiau Aljanso valstybės vis dar aštriai diskutuoja dėl to, kada ir kaip ukrainiečiai sulauks kvietimo prisijungti. Šis klausimas bus aptariamas ir per Vašingtono viršūnių susitikimą.
2009–2019 m. prezidente buvusi Dalia Grybauskaitė teigė, kad Ukraina „jau užsidirbo“ savo narystę NATO, ji yra karine prasme pajėgiausia Europos valstybė, tačiau Aljansas turi subręsti ir išdrįsti tai pasakyti, kad priimtų šią valstybę į savo gretas.
„Manau, kad tai įvyks, bet tam reikia ir politinės NATO lyderystės, kurios kol kas dar nėra“, – penktadienį sakė D. Grybauskaitė.
Narystė NATO – tai pirmiausia (ir svarbiausia) saugumas. Jį garantuoja ir bene svarbiausia Šiaurės Atlanto sutarties dalis – 5-asis straipsnis dėl kolektyvinės gynybos pagal principą „visi už vieną, vienas už visus“. Jis iki šiol aktyvuotas vieną kartą – po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolių prieš JAV.
Antruoju pagal svarbą laikomas sutarties 4-asis straipsnis, kuriame kalbama apie intensyvias konsultacijas dėl saugumo užtikrinimo, jeigu kuriai nors iš NATO šalių ar jų grupei kyla grėsmė. Šis aktyvuotas jau septynis sykius, pastarąjį kartą – 2022 m., po vasario 24-osios, kai Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą ir tuo sukėlė pavojų gretimoms NATO valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai.
4-ojo straipsnio aktyvavimas leido Aljansui ne tik gerokai sustiprinti rytinio flango apginamumą, bet ir tarpusavyje derinti karinę paramą Kyjivui.
Per NATO gyvavimo dešimtmečius kildavo įvairiausių svarstymų dėl bloko vaidmens, netgi buvo svarstymų (po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Varšuvos pakto išformavimo), ar nevertėtų išformuoti ir Aljansą.
Šiandien turime džiaugtis, kad nebuvo padaryta tokia istorinė klaida, galėjusi labai brangiai kainuoti ne vienai šaliai. O kad tai ne hipotetiniai svarstymai, byloja ir rusų pradėtas karas prieš nepriklausomą Ukrainą, ir nesiliaujanti Kremliaus imperialistinė retorika bei grobuoniški planai ir grasinimai Vakarams.
2022 m. prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė Europą iš naujo įvertinti savo požiūrį – kariniai biudžetai ėmė augti. Maskva sulaukė ir jai netikėto efekto – NATO tapo kaip niekada vieninga. Ši vienybė nemaža dalimi padeda Ukrainai atsilaikyti prieš rusų agresorių – Aljansas ir atskiros jo narės remia ukrainiečius ginkluote, rengia karinius mokymus etc.
NATO dabar – tai vėl organizacija, skirta apsaugoti savo narėms nuo agresyvių kaimynų, pirmiausia rusų, veiksmų. Net tas pats kadaise skeptiškas Emmanuelis Macronas jau nebeatmeta galimybės siųsti NATO karius padėti nuo rusų besiginančiai Ukrainai.
Po to, kai Kremlius aneksavo Krymą 2014-aisiais, Aljansas sutarė siekti, kad gynybai būtų skiriama ne mažiau kaip 2% BVP. Bet per beveik dešimtmetį tik apie ketvirtadalį valstybių, tarp jų ir Lietuva, pasiekė ir peržengė šią ribą. Per pastaruosius porą metų tokių šalių padaugėjo iki daugiau kaip pusės.
Šiandien net baisu pagalvoti, kas būtų, jei tada, prieš 20 metų, Lietuva nebūtų tapusi NATO nare. Dabar savo šalyje turime sąjungininkų karių, laukiame Vokietijos brigados, dalyvaujame galingose tarptautinėse karinėse pratybose, perkame naujausią ginkluotę, stipriname šalies saugumą.
Beje, Lietuva, Lenkija ir kitos Rytų Europos valstybės neslepia planų padidinti išlaidas gynybai iki 3% ir dar daugiau.
Sakoma, gerai, kai draugas pakiša petį. O kai jų tiek daug, ir į rytojų, ko gero, galime žvelgti kiek ramiau.
