N. L. Chruščiova. Vieniša Aleksejaus Navalno mirtis
Kalėjimas, kuriame mirė A. Navalnas, yra itin žiaurus. „Poliariniu vilku“ pramintas kalėjimas – tai šalčio gulagas smurtiniams nusikaltėliams. Tačiau A. Navalnas – su korupcija kovojantis teisininkas ir tinklaraštininkas – negarsėjo smurtu. 2013 m. jis gynėsi nuo sufabrikuotų kaltinimų dėl turto pasisavinimo, o nuosprendžiai, dėl kurių 2021 m. jis buvo išsiųstas į „Poliarinį vilką“, buvo už lygtinio paleidimo pažeidimus, sukčiavimą ir nepagarbą teismui. Būdamas kalėjime jis sulaukė daugiau nuosprendžių dėl išgalvotų kaltinimų, įskaitant ekstremizmo rėmimą.
Tikrasis A. Navalno nusikaltimas, žinoma, buvo iššūkis prezidentui Vladimirui Putinui. Nuo vadovavimo protestams prieš suklastotus 2011 m. parlamento rinkimus, Rusijos elito korupcijos tyrimo iki siekio nuversti V. Putiną (prezidento rinkimuose) – jis buvo nenuilstantis kovotojas beveik du dešimtmečius trukusioje kampanijoje prieš V. Putiną ir jo aplinką. Daugybė teisminių procesų buvo Stalino stiliaus parodomieji teismai – jais siekta sukurti teisingumo iliuziją, o aukšto rango kritikas buvo pašalintas iš rinkimų biuletenių ir televizijos ekranų. Tačiau Stalino laikų procesuose mirties bausmė (taip pat ir gulagai) buvo taikoma liberaliai, tačiau nė viena byla prieš A. Navalną, kad ir kokia būtų išgalvota, jos nepateisino – bent jau oficialiai.
Rusijos kalėjimų tarnyba teigia, kad A. Navalnas po pasivaikščiojimo prarado sąmonę ir jo nepavyko atgaivinti, nepaisant visų greitosios medicinos pagalbos darbuotojų pastangų. Tačiau A. Navalnas neatrodė „blogai“ nei ankstesnę dieną, kai dalyvavo internetiniame teismo procese, nei dieną prieš tai, kai jį aplankė advokatas. Tai nereiškia, kad A. Navalno mirtis neabejotinai buvo tiesioginis smūgis, kurį suduoti įsakė pats V. Putinas; gyvenimas „Poliariniame vilke“ palaužtų bet kieno sveikatą. Tačiau tiesiogiai ar netiesiogiai A. Navalną nužudė Putinas.
Ir tai buvo net ne pirmas bandymas. 2020 m. vasarą Navalnas buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ – sovietų kūriniu – ir buvo išskraidintas į Berlyną išsigydyti ir pasveikti. Jis žinojo, kad grįžimas į Rusiją reikštų daugiau politiškai motyvuotų baudžiamųjų persekiojimų, tokių kaip buvusio „Jukos“ vadovo Michailo Chodorkovskio ir pankroko agitatorių „Pussy Riot“. Jis netgi žinojo, kad gali būti nužudytas, kaip Borisas Nemcovas, Ana Politkovskaja ir daugybė kitų. Tačiau jis nusprendė grįžti į Rusiją ir toliau kovoti su Putinu.
A. Navalnas buvo suimtas iškart po to, kai nusileido Maskvoje. Kilę protestai, kai dešimtys tūkstančių rusų išėjo į gatves reikalaudami jį paleisti, tik sustiprino Kremliaus požiūrį į jį kaip į grėsmę, kurią reikia neutralizuoti. Po to vykusiuose parodomuosiuose teismo procesuose jokia valdžios institucija nedrįso net pavartoti jo vardo, o vadino jį „vokiečių pacientu“. Tai buvo tarsi gyvenimas Hario Poterio visatoje, kur baimę keliantis lordas Voldemortas vadinamas „tuo, kurio negalima minėti“.
Kai 2013 m. rašiau apie A. Navalno parodomuosius teismo procesus, išsakiau mintį, kad Rusija galbūt evoliucionuoja, nors ir lėtai. Nežinojau, kad šis laikotarpis vėliau bus prisimintas kaip „vegetariški laikai“, kai nepriklausoma žiniasklaida buvo slopinama, bet ne draudžiama, viešas protestas buvo baudžiamas, bet ne ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis, o toks aukšto rango Kremliaus priešas kaip A. Navalnas galėjo toliau vadovauti antikorupciniam fondui ir kalbėti apie neteisybę. Tačiau nuo 2022 m., kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Kremlius tapo mėsėdis.
Nuo invazijos pradžios vien dėl „Rusijos ginkluotųjų pajėgų diskreditavimo“ pradėta beveik 300 bylų. Šiandien Rusijoje užtenka tik padeklamuoti antikarinį eilėraštį, kad gautum savo parodomąjį teismo procesą. Despoto tragedija ta, kad kova niekada nesibaigia. Kuo daugiau parodomųjų teismų režimas surengia, tuo daugiau jų turi surengti, kad sulaikytų žmones. Kuo daugiau represijų žmonės patiria, tuo daugiau represijų reikia imtis, kad būtų išvengta atsako. Kuo daugiau kraujo praliejama, tuo daugiau jo reikia pralieti.
Tokiam autoritarui kaip Putinas nėra galutinio taško – finišo tiesiosios. Jis turi išlaikyti valdžią šiandien, o rytoj vėl tai padaryti. Todėl galima daryti prielaidą, kad prieš kitą mėnesį vyksiančius fiktyvius Rusijos prezidento rinkimus V. Putino tolerancija kitokiai nuomonei yra itin žema.
Taip, tikimasi, kad rinkimai vyks sklandžiai, o A. Navalno mirtis tikriausiai sulaukė daugiau dėmesio nei jo pareiškimai iš kalėjimo; išlieka galimybė, kad nužudymas buvo netiesioginis. Tačiau ta pati logika būtų taikoma ir Rusijos bei Didžiosios Britanijos dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukters Julijos apnuodijimui likus dviem savaitėms iki 2018 m. prezidento rinkimų. Nė viena iš aukų nekėlė tiesioginės grėsmės V. Putinui, o jų mirtys sulaukė daug neigiamo tarptautinio dėmesio. Tačiau Putinui reikėjo pasiųsti žinią: priešai saugokitės.
Ir tešla pripildė kubilą.
Komentaro autorė – Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2024
