Nupirkime indulgenciją kyšininkams?
Minėtas veikėjas „pasižymėjo“, kai eidamas pareigas 2021–2022 m. savo naudai pats tiesiogiai reikalavo ir priėmė iš Juozo Kriaučiūno, „Autokaustos“ vadovo, kyšius, kurių bendra suma siekia 260.000 Eur.
Vien 2022 m. kovą, sulaikius V. Šiliauską, jo namuose rasta 140.000 Eur, kaip manoma, gautų kaip kyšis. Tai, pasak prokuratūros, iki šiol didžiausia Lietuvoje rasta kyšio suma.
V. Šiliauskas dirbti Kauno savivaldybės administracijoje pradėjo 2015 m., o jos direktoriumi tapo vėlyvą 2018 m. rudenį.
„Šie karjeros pokyčiai rodo apie didelį pasitikėjimą, bet kartu ne mažiau ir įpareigoja prieš miesto vadovus ir visus Kauno žmones. Esu pasirengęs prisiimti šią atsakomybę“, – tuomet tikino šias pareigas perėmęs V. Šiliauskas.
Atsakomybė truko neilgai.
Šimtatūkstantinius kyšius paėmęs valdininkas, sučiuptas už rankos, ėmėsi porinti graudžią istoriją: prasidėjus karui Ukrainoje, išsigandusi šeimos galva suskubo pirkti namo Tenerifėje – kad būtų kur pasislėpti.
Planas sukurtas, liko viena „smulkmena“ – iš kur gauti 300.000 Eur pirkiniui.
Iš kur? Išsirinkti auką ir ją papurtyti. Burtai krito ant statybų bendrovės „Autokausta“ vadovo J. Kriaučiūno galvos. Jam ir teko „garbė“ atseikėti stambią sumą Kauno valdininkui, įsigeidusiam įkurtuvių šiltuose kraštuose.
Tačiau čia įsikišo teisėsauga ir kyšininkas buvo atiduotas į teismo rankas.
Kauno apygardos teismas šį pirmadienį, lapkričio 6 d., paskelbė nutartį. Ir ji nuskambėjo kaip antausis visuomenei – korupcionierius atsipirko 65.000 Eur bauda (už gautą 260.000 Eur kyšį).
Tiesa, dar jis negalės 7 metus dirbti valstybės tarnyboje. Ir viskas. Laisvė.
Nota bene – Baudžiamasis kodeksas už V. Šiliausko padarytą nusikaltimą numato laisvės atėmimą nuo 2 iki 8 metų.
Prokuroras Valentinas Alekna, prašęs skirti 6 metų nelaisvės bausmę, nurodė, kad skirdamas su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę teismas pritaikė išimtį, todėl reikės vertinti, ar tai padaryta pagrįstai.
„Man sunku kalbėti, bet asmenybės sureikšminimas, mano supratimu, kai įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę šiuo atveju. Ar žinome nors vieną valstybės tarnautoją, kuris būtų ne puikios reputacijos? Kitaip jis neitų tokių pareigų“, – po nuosprendžio žurnalistams sakė jis.
„Man kyla klausimas tada, kada laisvės atėmimo bausmę galima paskirti, ypač jeigu tokias veikas padaro aukštas pareigas einantys asmenys, kurie visada yra puikios reputacijos“, – pridūrė prokuroras.
Teismas aiškino, kad V. Šiliausko kaltė abejonių nekėlė, tačiau sumenkinti tą kaltę, pasirodo, labai paprasta: juk valdininkas ją pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi.
Būtų gana keista, jei to nedarytų... Juolab kad tai tradiciškai „atsakomybę lengvinanti aplinkybė“.
Kas gi dar palengvino kaltės naštą? Teismas paaiškino: atsiliepimai apie jį (kyšininką) darbe išimtinai teigiami, vyras dirba, vedęs, augina du mažamečius vaikus, užsiima bitininkyste (!?).
Ar tai iš tiesų rimti teisiniai argumentai, leidžiantys išvengti atitinkamos bausmės už atitinkamą nusikaltimą? Už korupciją stambiu mastu?
Atrodo, kad ir svajoti reikia stambiai: ką ten Lietuva, štai namas Ispanijoje kas kita – jį apšviečianti saulė nugludina svajotojo nuodėmes. O jei dar esi bitininkas – indulgencija garantuota.
VŽ nuomone, tai ne kas kita, kaip naujai atveriama Pandoros skrynia ir signalas kyšininkams, kad už tokius nusikaltimus galima išlipti iš korupcijos liūno net kojų nesušlapus. Imkite šimtatūkstantinius, milijoninius kyšius, bet, dėl visa ko, atsidėkite mažą jų dalelę baudai sumokėti – ir tai, jei tik už rankos pagaus.
„Pasityčiojimas iš tyrimą atlikusių pareigūnų ir visų piliečių. Imt kyšius apsimoka ir iš esmės niekuo nerizikuoji“, „Ir kodėl gi valdininkams neimti kyšių. Pačiu blogiausiu atveju „prasisuks“ su viso labo 20% bauda!“ „Nepriklausomi“ teismai eilinį kartą „sublizgėjo“, panašiai kaip ir su Masiulio byla“, – rašo VŽ skaitytojai.
Rodom pirštu į Ukrainą, o patys, viena ranka rūpindamiesi tarptautiniais korupcijos tolerancijos indeksais, kita ranka tik švelniai kumštelime kyšininkus valdininkus.
Ar jau pamiršome garsiai nuskambėjusias neteisėtai vykdytų viešųjų pirkimų istorijas, ar norime grįžti prie mentaliteto, kuris karaliauja demokratiją ir moralę pamynusiose diktatorių valdomose Rytų visuomenėse? Korupcija griauna valstybės pamatus, jos pasekmės sunkiai prognozuojamos, jos užkratas gali apsargdinti ir jaunąją kartą. Minėtas atvejis rodo, kad kova su šia piktžaizde vis dar pralaimima, nes bausmės už tokius nusikaltimus nėra adekvačios.
Visuomenė skaldoma toliau – kalbama, kad yra lygesnė, „aukštesnioji kasta“, kurios atstovų nusikaltimai gali būti sumenkinti iki „paklydimo“, „atgailavimo“ lygio, nes už jų nugarų galimai slypi menamą valdžios galią turintys žmonės, už kuriuos atsakomybę turėtų prisiimti rinkėjai, lengvabūdiškai dalinantys savo balsus.
