Ar verta taip lošti va bank?
Viskas prasidėjo lyg ir nepolitiškai – Europos Komisijai rugsėjo 15 d. panaikinus embargą Ukrainos žemės ūkio produkcijos importui, rugsėjo 16 d. įsigaliojo reglamentas dėl neterminuoto tokių Ukrainos produktų importo į Lenkiją draudimo.
Ukrainiečiams pamėginus tai apskųsti Pasaulio prekybos organizacijai, Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pagrasino dar papildyti produktų, kuriuos draudžiama įvežti į Lenkijos teritoriją, sąrašą. Tuomet į žodinį ginčą įsivėlė abiejų šalių vadovai: Volodymyrui Zelenskiui užteko iš Jungtinių Tautų Organizacijos tribūnos pakritikuoti tokį lenkų politikų elgesį, o Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda tuoj pat pavadino Ukrainą skenduole, kuri „traukia į dugną savo gelbėtoją“.
Dugnas, reikėtų suprasti, tie valstiečiai, kurie prarastų kažkiek zlotų dėl ukrainietiškų grūdų importo. Tiesiog protu nesuvokiama, kaip galima karo kasdien niokojamos šalies, kuri gina ir Europos Sąjungos išorines sienas, netektis prilyginti ūkininkų netektims dėl kiek pakritusių grūdų kainų? Kokius žmones-piliečius auginasi tokie politikai ir ar jie nežemina pirmiausia savo šalies?
Nepamirškime, kad, kaip atrodė, nesavanaudiška pagalba Ukrainai, ypač gausiems į kaimyninę šalį atvykusiems pabėgėliams, pelnė lenkams didelę pagarbą tarp įvairių šalių žmonių. Jei kas būtų atlikęs apklausas Lietuvoje, neabejokime – lenkų įvaizdis lietuvių akyse būtų buvęs istorinėse aukštumose. Turint galvoje sudėtingą dviejų tautų praeitį, tai milžiniškas pasiekimas, kurį gali nubraukti neatsakingi valdžios trokštančių politikų pareiškimai.
Valdžią bijantys prarasti Lenkijos valdantieji žengė dar vieną žingsnį, kuris galėtų tapti pleištu europines vertybes ginančioje bendrijoje: jų pareiškimas, kad Lenkija stabdo ginklų tiekimą su grobuonimi agresoriumi kovojančiai ir Vakarų pasaulio aktyviai palaikomai Ukrainai, gali turėti neigiamų pasekmių visos Europos saugumui.
Jų įskelta kibirkštis įžiebė didesnę liepsną, kurią šiomis dienomis aptarinėja ne tik dviejų šalių politikai, politologai, piliečiai, bet, neabejokime, ir rusų diktatorius su savo sėbrais.
Visas tas elgesys, kurį demonstravo valdantieji Lenkijos politikai, – ne tik nepadorus po taip dažnai viešai demonstruoto, atrodytų, nuoširdaus lenkų prezidento A. Dudos glėbesčiavimosi su V. Zelenskiu, bet ir pavojingas. Ir ne tik ukrainiečiams, bet ir Baltijos šalims, Moldovai, Sakartvelui bei patiems lenkams, kurių, neduok Dieve, karo atveju planuojami 4% gynybai tikrai neišgelbėtų.
Todėl jis taip pat kelia galvos skausmą NATO sostinėse, kurios puikiai supranta, kad viešai demonstruojamas dviveidiškumas dėl trumpalaikio naujos kadencijos išskaičiavimo siunčia akivaizdžią žinią Maskvai apie Vakarų sąjungų silpnumą ir kada nors ateityje net gali įvelti Aljansą į karinį konfliktą, jei rusai šią žinią perskaitys tiesmukai.
Putinas neabejotinai kelia šampaną Kremliuje už sėkmingą kiršinimo operaciją ir dar nuoširdžiau bombarduos Ukrainos uostus. Jau vakar, dieną po Lenkijos valdančiųjų pareiškimo apie paramos ginklais stabdymą, rusai masiškai atakavo Ukrainą sparnuotosiomis raketomis, ypač įnirtingai buvo apšaudomas ir Kyjivas. O rusiškos propagandos mašina, kaip ir reikėjo tikėtis, vakar suskubo papilti melagienų apie neva dar labiau aštrėjantį konfliktą tarp dviejų šalių prezidentų.
Ar daug tokia neatsakinga lenkų politikų laikysena skiriasi nuo tos, kurią demonstravo buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė ir Vokietijos ekskancleris?
Reikia tikėtis, kad šis viešumoje įsižiebęs konfliktas tarp kaimyninių šalių vis dėlto ramiai išsispręs – galbūt diplomatai jau bando tartis, nes eskalavimo kelias niekur neveda, juolab tvyrant tokiai geopolitinei įtampai.
Tačiau akmuo – mestas, raibuliai pasklido. Nemalonias nuosėdas užmiršti, ko gero, bus nelengva.
Nejaugi politiniai postai iš tiesų verti tokios kainos?
Kitais metais Lietuvoje vyks net treji rinkimai. Lenkijos atvejis rodo, kaip žemai galima kristi ir kaip toli nešlovės taku pasiruošę eiti padorumo ir atsakomybės stokojantys politikai. Jau dabar netrūksta tai patvirtinančių signalų. Marginalų vizitinė kortelė visada buvo kalbėti bet kokius blėnis ir elgtis provokuojamai, o vadinamųjų sisteminių partijų atstovų padažnėję nekonstruktyvūs ir neetiški vieši išsišokimai rodo, kad populizmo virusas maišo protą ir politinės galios ištroškusius veikėjus provokuoja eiti obuoliauti su pačiu šėtonu.
Užteko praėjusią savaitę pasiklausyti gastrolių į Lietuvą iš Briuselio užsukusios socialdemokratų vedlės Vilijos Blinkevičiūtės neatsakingų „samprotavimų“ keliose televizijose. Užuot europietiškai konstruktyviai (per tiek laiko juk buvo galima išmokti) aptarusi ekonomines ir politines aktualijas, ji paleido neargumentuotą tiradą „kaip viskas blogai“ ir kad kone iki Baltarusijos lygio per 3 metus nusiritusiai Lietuvai reikia gelbėtojų. Kokių – nesunku nuspėti.
Tik niekaip žmogus nesupranti, kodėl tokius trapius pamatus ši europinėje politikoje pasimetusi veikėja pati su savo partijos kolegomis mūrijo ne vieną kadenciją būdami valdžioje, kad ant jų reikia „pasaulį naują pastatyti“.
Žvelgiant į politikos popsceną besiropšiančius laike užstrigusių šlagerių atlikėjus, dėl ūkininkų balsų vertybine amnezija ūmai susergančius lenkų politikus, galima neabejoti, kad atrieda atidunda drumstas nacionalinis ir europinis politinis sezonas, kurio darbotvarkėse dominuos ne Lietuvos konkurencingumas ir klestėjimas, o merkantiliniai valdžios ištroškusiųjų interesai.
VŽ nuomone, rinkėjų nusivylimo kurstymas – išbandytas valdžios ėmimo ginklas, kuriam vienintelis priešnuodis yra kritinis mąstymas ir faktai. Reikalaukime iš saldžiabalsių politikų pagrįsti kiekvieną pateikiamą teiginį, kitaip nugrimsime į melagienų liūną, iš kurio ištrūkti gali ir nepavykti.
Koks tai pasaulis, liudija Rusija, kurios gyventojai Kremliaus protų jaukimo alchemikų pastangomis virto tikrų tikriausiai zombiais.
Valstybei įvaizdis svarbus kaip žmogui. Jei kas abejoja – tepasižvalgo į rusus. Kažkodėl politikai užmiršta, kad tokiais veiksmais daro ilgalaikę žalą ištisoms kartoms ir įvairiomis formomis.
Reputacinė reabilitacija trunka ne vieną kadenciją, nemažai kainuoja visoms politinėms jėgoms, o teigiamas rezultatas toli gražu negarantuotas. Nejaugi iš tiesų verta taip lošti va bank?
