Politinių lavonų brigada

Ji prarado turėtą šiokį tokį autoritetą tam tikrose srityse, įžūliu melu – pasaulio pasitikėjimą,  energetiniu šantažu – patikimo parnerio vardą. Savo pamėgtais istorijos falsifikatais ir kliedesiais šalis užsitarnavo beždžionės su granata įvaizdį.

Visa tai lydi kone kasdien iš Kremliaus atskriejantys nauji grūmojimai Vakarams, kurie rusams „trukdo greitai užbaigti karinę operaciją“ Ukrainoje.

Greitai užbaigti. Trukdo žudyti, kankinti, prievartauti, griauti, tremti. Trukdo Putleriui grobti ukrainiečių užaugintų grūdų atsargas, trukdo jo orkams plėšikauti svetimuose namuose.

Kas nori turėti rimtų reikalų, su tais, kuriems karas yra speciali operacija, karas – taika, žudymas – eliminavimas, puolimas – gynyba, civilių objektai – kariniai įtvirtinimai ir pan.

Apie ką galima kalbėti su protu susipykusiais veikėjais, kurie mato pasaulį išvirkščiai ir bando paversti Žemę zombių planeta, kokia tapo pati Rusija. Draugų be tokios pat beviltiškos Eritėjos praktiškai nebeliko ir tai rodo pastarųjų mėnesių balsavimai Jungtinėse Tautose.

Kas dar gali norėti turėti bet kokių reikalų su fašistinio maro propaguotoju, kurio liguistose svajonėse – „pergalės“ paradas Kyjive? Įtikėję savo lengva pergale Putlerio kareivos jau šveitė savo apmusijusius medalius-blizgučius ir net paradines uniformas atsigabeno maišuose. Bet užmačioms ten gėdingai sužlugus orkai panašiuose maišuose išgabenti atgal į Rusiją. Dalis išlikusių, gerai iškarštu kailiu, nurėpliojo tolyn – naikinti kitų miestų ir miestelių.  

Šalia mauzoliejaus mumijos mindžikuojantis (ko gero, ir ten pat atgulti pretenduojantis) cariukas savo sadistinį ego maitina planais seniai farsu tapusiame parade pažeminti į nelaisvę patekusius ukrainiečių karius. Šios apgailėtinos apgailėtino veikėjo fantazijos ir veiksmai bloškia jį į giliausią niekingiausių padarų nusėtą dugną.

Ar kas nors civilizuotame ir demokratiniame pasaulyje nori rizikuoti reputacija savo rinkėjų akyse ir turėti reikalų su Bučos skerdikais ar po KGB, t. y. FSB priedanga dirbančiais pseudodiplomatais, kurie perpylinėja Hitleriui žydų kraują, o kaltina žydus Antrojo pasaulinio karo metu naikinus...žydus.

Ir kad jau pasaulis iki galo suabejotų tokių istorijos „žinovų“ paskutiniais proto likučiais, anie dar priduria: „Patys aršiausi antisemitai įprastai būna žydai“. O tai tuomet kokios tautybės buvo Kremliuje sėdintys „antisemitai“, kurių raketos apšaudė šalia Kyjivo esantį memorialą holokausto aukoms atminti – Babij Jarą, kuriame vokiečių naciai sušaudė šimtus tūkstančių žydų?

Negi kas nors galėtų šiandien įsivaizduoti „žydų klausimu“ ypač pasižymėjusį dabartinį Rusijos užsienio reikalų, tiksliau karo, antisemitizmo ir nacizmo propagandos ministrą Sergejų Lavrovą šioje pozicijoje po karo? Šio buvusio diplomato karjera beliko prisiminimuose, o politikos veikėjo reikalai užsibaigs istorijos šiukšlyne kartu su gėdingu neišvengiamu Rusijos pralaimėjimu.

Po melagingais „denacifikacijos“, „demilitarizacijos“ ir kitais Rusijos piliečiams sunkiai suprantamais lozungais slypėjo visiškai ne siekis „išlaisvinti rusakalbius“. Jei diktatorius karo pradžioje dar turėjo iliuzijų, kad daugiausiai rusakalbių turintys miestai Mariuopolis ir Charkivas pins pergalės vainikus atėjūnams okupantams, tai neilgai trukus Orda pamatė, kad tikrosios Ukrainos piliečių vertybės – laisvė ir demokratija.

„Rusiško pasaulio“ dvokas laisviems žmonėms svetimas. Todėl šie ir kiti miestai su visais gyventojais rusiško fiurerio įsakymu pradėti naikinti su dvigubu įniršiu.

Galiausiai apsinuogino tikrasis Rusijos šeimininko tikslas – jam reikia visos Ukrainos, jo „imperijos“ deimanto. Tačiau pergalei slystant iš rankų beliko imtis keršto – išdeginti, sunaikinti, apvogti darbščią šalį.

Tik apsišovė didelės, bet apskurusios šalies diktatorius – prieš jėgą stojo kita jėga: didvyriškai savo tėvynę ginantys ukrainiečiai ir vieningas Vakarų pasaulis.

VŽ nuomone, panašu, kad ir taip itin menkas Kremliaus cariuko draugų-sėbrų būrelis ima retėti. Štai net amžinos valdžios vergas ir Putlerio pakalikas, Baltarusijos autoritarinis lyderis Aliaksandras Lukašenka pradėjo uosti kažką negero, ėmė mėtyti pėdas tarp Maskvos ir Briuselio: prieš kelias dienas naujienų agentūrai AP šis diktatorius tikino „darąs viską, kad karas liautųsi“.

Verdiktas šalies-agresorės valdžiai aiškus: ši „Kremliaus brigada“ yra politiniai lavonai –  nes jiems pralaimėjus karą nieko bendro su jais nenorės turėti net Vengrijos premjeras V. Orbanas.