Pažvelkime į ilgesnę perspektyvą
Valdžia suskubo į pagalbą, ieškodama mechanizmų, ką padaryti, kad dalies gyventojų šildymo sąskaitų kilpa neužveržtų per stipriai. Be abejo, parama orientuota į mažiausias pajamas gaunančius, nes tie, kurie uždirba daugiau, galvą virš vandens išlaikys.
Kadangi jau įsivarėme į kampą ir susidūrėme su situacija, kai žaliavos, o ir gyventojų sąskaitos ėmė augti kartais, trumpalaikė pagalvė labiausiai pažeidžiamiems buvo labai reikalinga. Tačiau akivaizdu, jog tai nėra tvarus modelis ilgalaikėje perspektyvoje. Galų gale, jau pats faktas, kad prisireikė griebtis tokių priemonių, yra ganėtinai ryški raudona lemputė.
Visgi, šioje situacijoje trūksta diskusijų ir veiksmų – o ką daryti, kad tokios situacijos nepasikartotų? Kaip rasti ilgalaikių, o ne trumpalaikių sprendimų? Juolab kad vasario 24 d. pasaulis, kurį dauguma mūsų pažinojome, tapo praeitimi. Nors mes, Baltijos šalys, gerokai geriau nei Vakarų Europos valstybės suvokėme, kokia beždžionė su granata sėdi Kremliuje, retas kuris tikrai tikėjo, kad ji Europoje gali surengti tokio masto žudynes – vien dėl to, kad ši beždžionė sugalvojo, jog ukrainiečių tauta yra kažkokie žemesnės rūšies kvazirusai, kuriems nepriklauso turėti savo valstybės. Arba kad ta valstybė turi būti pririšta trumpu pavadėliu prie Maskvos.
Prisiminkime tai, kad Rusija savo energetinius svertus rudenį naudojo kaip šantažo įrankį, jog kuo greičiau būtų patvirtintas „Nord Stream 2“ dujotiekis. Ką visa tai reiškia ir ką daryti toliau? Lietuvai pasitarnavo vienas daugiausia mitų apipintų projektų Nepriklausomybės laikais – SGD terminalas Klaipėdoje. Skirtingai nei kai kurios kitos Europos šalys, mes galime gyventi be rusiškų dujų. Čia savo namų darbus padarėme, nors kai kurie protingi dėdės Vakaruose ir bandė aiškinti, kad ką jūs čia, nebūkite paranojikais.
Tačiau vienos sidabrinės kulkos čia nebus ir sprendimai turės būti kompleksiški. Viena vertus, kalbame apie tiekimo diversifikavimą ir energetinę nepriklausomybę. Tačiau mažiau kalbame apie antrąją dalį – vartojimo mažinimą. Čia nėra siūlymo uždarinėti gamyklas ar smarkiai mažinti poreikius. Tam reikėtų paklausti – kaip šiam tikslui pasiekti panaudosime technologijas? Klausimas, kaip maksimaliai efektyviai naudoti energiją ir kitus išteklius, yra vienas iš pagrindinių, į kuriuos bando atsakyti „energytech“ sektorius.
Lietuvoje šių technologijų diegimas tebėra stipriai fragmentuotas. O gaila, kadangi išmaniųjų miestų ir infrastruktūros galimybės yra labai didelės. Geriausi sprendimai yra tie, kurie yra paremti duomenimis, – būtent tą siūlo daiktų interneto technologija, įgalinanti miestus būti išmanius. Duomenys ne veltui yra vadinami šių laikų auksu, kadangi apie visas neefektyvias grandis gali sužinoti tik tada, kai visą vaizdą pamatai kaip ant delno.
Jeigu atliktume patį elementariausią tyrimą – patikrintume kelių didžiųjų savivaldybių interneto svetaines – matytume, kad vienintelė Vilniaus miesto savivaldybė savo struktūroje turi inovacijų ir technologijų grupę. Pabrėžiame, jog kalbama apie inovacijų padalinį – t. y. ne IT ūkio skyrių, kuris dirbtų su esamomis sistemomis ir jų palaikymu, o tą, kurio pagrindinis darbas būtų naujoviškų sprendimų paieška ir pritaikymas. Ne veltui Vilnius yra, ko gero, vienintelė Lietuvos savivaldybė, turinti patvirtintą daiktų interneto strategiją, kurioje iškelti tikslai ir šios technologijos panaudojimo galimybės.
Nenorime generalizuoti ir sakyti, kad visi kiti miestai sėdi tik sudėję rankas. Tačiau bendras vaizdas yra liūdnokas. Tai lemia, kad įrankiai ir sprendimai, kurie ateityje galėtų prisidėti prie labai realių problemų sprendimo, dar tebėra gana stipriai sukoncentruoti tarp grupelės mokslininkų ir entuziastingų verslininkų.
VŽ nuomone, susidūrus su krizėmis ir išpurenus pagalvę labiausiai pažeidžiamiems, dėmesys turėtų krypti į ilgalaikius sprendimus. Lietuva turėtų siekti tapti valstybe, kuri būtų imli naujoviškiems sprendimams, o ne tik gesinti gaisrus, kai jie jau liepsnoja.
