Oligarchų turtas – ne jūsų reikalas
Daliai pasaulio apdalijus sankcijomis su Kremliumi susijusius oligarchus bei pakalikus, teisėsauga, žiniasklaida ir aktyvistai suskubo aiškintis, kokie verslai ir turtas šiems priklauso. Jei stebina žinių vakuumas Lietuvoje, bent jau žinokite, kad tai ne dėl abejingumo.
Nors po daugelio metų žiniasklaidai pagaliau pavyko gauti beveik civilizuotą prieigą prie oficialių šalies registrų, visgi realybėje šiandienės galimybės rinkti ir tikrinti informaciją vis dar yra ypač ribotos.
Oligarchų turtas – tobulas pavyzdys, kokie menki yra šalies žiniasklaidos įrankiai gauti oficialių duomenų ir informuoti visuomenę. Štai Nekilnojamojo turto (NT) registre prieinama informacija tik apie konkretų NT objektą. Tuo metu, koks NT priklauso konkrečiam asmeniui ar įmonei, žinoti nevalia. Taigi žinoti, kad pastatas A priklauso asmeniui / įmonei B, yra teisėta. Bet žinoti, kad žmogus / įmonė B valdo pastatą A, yra neteisėta. Dabar sustokite. Pagalvokite. Nuostabu, tiesa?
Žurnalistas nuo kitų žmonių skiriasi tuo, kad penkiskart išgirdęs „ne“, vis tiek ras būdą gauti informacijos. Taigi prasidėjo adresų medžioklė, į žvalgybą buvo išsiųsti šaltiniai. Tiesa, pastarieji į ragelį mykė ir nirčiai galvas purtė – neturi oligarchai turto Lietuvoje, mūsų šalis jiems neįdomi.
Nuomonė būtų paguodžianti, jei ją galima būtų patvirtinti arba paneigti faktais. Tuo metu LRT Tyrimų skyrius aptiko oligarcho Viktoro Medvedčuko aplinkos pėdsakų sostinės biurų segmente – porą verslo centrų prie pat Konstitucijos prospekto.
Tikėtina, kad yra ir ne tokio masyvaus turto įsigijimo sandorių. Tik jais paprastai garsiai nesigiriama, o detales ir ryšius maksimaliai stengiasi suslėpti „konsultacijų“ įmonės, kurių yra ne tik Londone ar Niujorke, bet ir Vilniuje.
Bet ką mes čia apie oligarchus. Informacijos apie vietinius herojus susirinkti taip pat neįmanoma. Štai Kaune yra toks Vilius Šiliauskas, ne itin garsėjęs savo darbais Kauno savivaldybės administracijos vadovo poste, bet tapęs žinomas dėl įtariamo rekordinio dydžio kyšio bei 170 NT objektų portfelio, kurį Specialiųjų tyrimų tarnyba įvertino „septynženkle suma“.
Viena vertus, skandalinga. Kita vertus, nepatikrinama. V. Šiliausko deklaracijos menkai informatyvios, o sužinoti iš Registrų centro, kokį turtą jis valdo, visuomenei nepriklauso.
BDAR, „perteklinė informacija“ ir kiti negražūs žodžiai dažnai skamba iš Registrų centro atstovų diskusijose dėl viešojo intereso.
Imti kyšius, investuoti į turtą neaiškios kilmės lėšas gal ir negražu, bet rinkti informaciją apie asmenų turtą apskritai akiplėšiška. Dabar sustokite. Pagalvokite. Nuostabu, tiesa?
VŽ nuomone, du pirmi svarbiausi klausimai verslui – kapitalo kilmė ir reputacija. Numojus ranka vėliau tenka susimokėti už nenorėjimą žinoti.
Ir šiandien viskas jau šiek tiek kitaip – postūmis įvyko. Nori nenori verslo gyvenimo dalimi tapo nuolatinė patikra, ar partneriams, klientams ir su jais susijusiems asmenims netaikomos sankcijos. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT) net sugebėjo įspėti verslą apie šią pareigą, nors akivaizdu, kad siekiai ir galimybės nemenkai prasilenkia.
Pažiūrėkime į pačios FNTT rezultatus. Naujausiais duomenimis, dėl taikomų sankcijų įšaldyta daugiau nei 20 mln. Eur lėšų, o apribojimai NT pritaikyti vos 3 atvejais. Sunku paaiškinti tokių neįspūdingų rezultatų priežastis, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad 2,9 mln. Eur vienos įmonės sąskaitose įšaldyta po to, kai apie ją publikaciją paskelbė tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“.
Kaip asmenines paslaptis už mokesčių mokėtojų pinigus saugoti duomenis, kurie yra paprasčiausia, ne komercinės paslapties informacija apie verslą ir nuosavybę, riboti prieigas ir detaliai kontroliuoti, kur bei kaip žurnalistai naudoja duomenis – ne ta liga, kuria sirgtų Vakarų valstybės.
Nors ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė šią savaitę džiaugėsi, kad per metus atvertų duomenų rinkinių skaičius padidėjo 2, o besidominčių jais skaičius – 5 kartus, tiek ekspertai, tiek žiniasklaida puikiai supranta, kad svarbiausi duomenys ir jų pjūviai dar turbūt ilgai dūlės po 9 užraktais.
Nepaisant viešųjų ryšių akcijų, pačiai ministerijai turėtų būti akivaizdu, koks yra susidomėjimo potencialas ir kokių duomenų reikia labiausiai – vertingiausiais atvertais įvardijami būtent Registrų centro duomenys.
VŽ nuomone, tik atviri duomenys atspindi visuomenės interesą gauti tikslią informaciją, skatina verslo ir politikų skaidresnę veiklą, visus išmoko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, sumažina klaidų tikimybę ir nepatikimų šaltinių manipuliacijų galią žiniasklaidoje.
O pagauti niekšą tamsiame kambaryje lengviau pirma jame užsidegus šviesą.
Po VŽ nuomonės publikavimo A. Armonaitė pasidalijo komentaru:
„Norėjome atkreipti dėmesį, kad ministerija praėjusią savaitę priėmė sprendimą siekti šių duomenų atvėrimo žiniasklaidos atstovams. Šiuo metu šių duomenų atvėrimą riboja įstatymai. Prieiga prie Nekilnojamojo turto registro duomenų yra jautri ir šie duomenys visa apimtimi niekada nebus vieši, bet, mano nuomone, žurnalistiniams tyrimams turėtų būti suteikta galimybė su jais dirbti. Būtinai aptarsime šios galimybės įgyvendinimą su kitomis ministerijomis.“
